| |
Kai po metų vis dar vaikščiojau kaip lavonas, kai buvau kaip zombis išsiurbta siela, kai nežinojau ką veikiau vakar, nes viskas ką dariau buvo tik mechaniški roboto veiksmai, kai bliaudavau taip, kad net skaudėdavo žandikaulį, o nuostabiausia būdavo išgerti migdomųjų tabletę ir bent trumpam išnykti... Kažkaip po metų vieną dieną netikėtai atėjo supratimas. Aš pradėjau mąstyti kodėl aš taip gedžiu? Ar dėl to, kad man beprotiškai gaila, kad jis nebegyvena, kad jis neteko galimybių džiaugtis gyvųjų pasauliu, kad jis neteko gyvenimiškų džiaugsmų, ar dėl to gedžiu, kad man gaila savęs. Mane sukretė suvokimas, kad visam šitam gedule man labiausiai gaila savęs, o ne jo. Aš jaučiuosi nubausta likimo, nuskriausta, vieniša ir nelaiminga. Ir tik po baisiausio gailesčio sau, aš gailiu jo, ir dar prisideda begalinis ilgesys, kuris vėl verčia gailėtis savęs. Gal tai baisiai skamba, bet kiekvienas gedėjimas yra daugiau ar mažiau egoistiškas. Ir kai tai supratau, viskas baigėsi. Taip, aš jo labai labai ilgiuosi, man gaila, kad jo nebėra, bet aš nebesijaučiu auka, aš nebegailiu savęs, nes suprantu, kad turiu džiaugtis galimybe gyventi. Kai tik nustoji gailėtis savęs, tai daug dalykų sustoja į savas vėžes. Ilgesys niekur nedingsta, bet zombiškas gyvenimas tikrai išnyskta.
Įdėjimo data: 2018-06-11 |
Rašyti komentarą
Vasara 2018-09-29
Bet kaip nustoti verkti? Aš taip ilgiuosi...
Virginija 2020-07-21
Kaip nuostabiai sudėliojai savo mintis...supratau, kad jos atitinka manąsias.
Jau penktas mėnuo kaip netekau vyro, bet tu labai teisi, kad labiausiai gaila savęs tik baisu tą įvardinti ir pripažinti...Bet gyviems kapinių dar nėra. Gyventi reikia. Liaudyje sakoma, kad gyvas į žemę neilįsi...Tik kaip susitarti su savo smegenimis?
|
|
|
|
