Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.
Neužilgo bus metukai, kai palaidojau savo dukrytę. Atrodo jau turėčiau su tuo susitaikyti, bet vėl ir vėl prisimenu ir darosi graudu. Skauda nuo tokios gyvenimo neteisybės, kai tėvai turi laidoti savo vaikus. Kodėl taip atsitiko? Kodėl mums? Kiekviena praeinanti nėščioji primena, kaip aš buvau nėščia ir kaip laukiau mūsų išsvajoto kūdikio. Kaip pavargau nuo žmonių paguodos, kad viskas bus gerai, laikykis... lyg atrodo, kad nuo to lengviau.. kaip pavargau nuo tų visų "protingų", kurie aiškina kaip reikia elgtis, kaip gedėti, kaip susitaikyti ir gyventi... lyg pati nežinočiau...kaip lengva jiems visiems kalbėti kai nėra to patyrę. Taip ir norisi išrėžti į akis - aiškinkit man tada, kad patys palaidosit savo vaiką, tada ir galėsit aiškinti, kaip turiu elgtis, kiek verkti ir kada verkti...
Mildapaske 2018-05-10 Ačiū, Jums brangiosios už palaikymą, tikrai gera išgirsti palaikymo žodžius iš panašaus likimo žmonių, o ne iš tų, kurie to nepatyrė.
janina 2018-05-18 mieloji, norisi tiesiog pabuti minutelę su jumis kartu. Aš žinau šitą skausmą ir netektį. Aš netekau sunaus. Gyvenu kaip filme, tarsi viskas pro šalį viskas praeina ir ne tai ne tai..liudziu su jumis...
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2018-05-03 Mano dukrytė taip pat gimė liepos 5d. Mirė 19 metų. Praėjo jau beveik 5 metai, susitaikyti su tuo neįmanoma.Gal dar po 5 metų lengviau bus?
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2018-05-04 Suprantu Jus puikiai. Jokie paguodos žodžiai nepadės tik dar labiau sugraudins. Pati palaidojau savo dukrytę. Tik praėjęs tą kelią žmogus gali suprasti. Man irgi aiškina, kad aš neičiau ant kapų, kad duočiau ramybę. Nieks negali nepasakyti kaip turiu elgtis. Tik aš pati žinau ką turiu daryti. Aš nueinu prie kapelio, atskrenda bitutė, drugelis... Gal tai ji? Nežinau ar bus kada lengviau... Stiprybės Jums.