| |
Metai ir devyni menesiai kai netekau savo antrosios puses. Baisi tustuma ir sirdi draskantis skausmas... Laikas negydo, atrodo kuo toliau, tuo sunkiau. Ne gyveni, o tik egzistuoji ... Tai lyg kosmariskas sapnas, is kurio negali pabusti ...
Įdėjimo data: 2017-11-13 |
Rašyti komentarą
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2017-11-13
Užjaučiu Jus nes prieš metus ir penkis mėnesius netekau savo vyro Jono. Sunki ta vienatvė ilgesys nepaleidžia tačiau gyventi tenka. Esu dėkinga jam už vaikus už gerus prisiminimus, už tai, kad buvo mano gyvenime. Dabar visą savo meilę atiduodu vaikams ir anūkams. Jei nesiliausit savęs gailėtis tai ir toliau tik egzistuosit. Pabandykit susikeisti su juo vietomis ar norėtumėt, kad jis negyventų o tik egzistuotų? Gimstame po viena ir anapilin išeiname po viena. Sako, kad Dievas duoda tokį kryžių kokį pakeliame. Stiprybės Jums.
Donatas 2017-11-20
Užuojauta dėl netekties ir dėl nesibaigiančio skausmo. Labai viliuosi, kad to skausmo tunelio gale visgi nušvis šviesos žiburėlis.
ere 2017-11-28
Kai aš išgyvenau netektį ir buvau išverkusi visas ašaras, tada savęs paklausiau, nuoširdžiai paklausiau - kodėl verkiu? Ar todėl, kad man gaila išėjusio žmogaus ar man gaila savęs. Baisu, bet man labiausiai buvo gaila savęs. Kad mylėjau, planavau, svajojau, o dabar netekau, esu vienatvėje ir skausme. Tada pagalvojau ar metai nėra pakankamas laikas užsiimti savigaila? Nuo tos dienos man pasidarė lengviau. Aš jo ilgiuosi ir vis dar laukiu, bet nustojau verkti ir galvoti kokia aš nelaiminga.
V. 2017-11-30
Taip, labai suprantu jus. Mano gyvenimo MEILE isejo pries tris su puse metu, ir iki siol negaliu su tuo susitaikyti. Tiksliau, susitaikiau ir puikiai zinau, kad jis negris, bet...... jam rasau, guodziuosi, pasakoju kas vyksta, laukiu jo patarimu, kaip man gyventi toliau. Manau, jog taip bus visada. Niekas kitas negales jo pakeisti..... Nes jis buvo pats geriausias, suprato mane kai niekas nesuprasdavo, mylejo mane tokia kokia esu.... Tik asaros - vel ir vel akyse.....
|
|
|
|
