Pagalba

Yra visų čia rašiusiųjų sutikimas skelbti šią informaciją viešai. 

Galvojome apie kitus, išgyvenančius netektis žmones, kurie šiame tekste gal būt ras palaikančių žodžių.

Dėkoju visiems už šį pasidalinimą. 

Kristina Ona Polukordienė 

IŠGYVENIMAI PO NETEKTIES 

Kas Jums padėjo/padeda įveikti sielvartą? 

 Labai didelį vaidmenį palaikant atliko žmona ir kai kurie draugai. 

 Mirusiojo atidavimas Dievui. Malda. Žinojimas, jog esame tam, kad pasiruoštume amžinybei. Aplankau kapus, kalbuosi su juo. Visa yra kartu – gyvieji, mirusieji. Susitaikymas, priėmimas. 

 Jaudino artimųjų dėmesys. Padėjo darbas - kartu su panašiais klientų išgyvenimais, „dirbo“ ir mano išgyvenimai. Meno ir literatūros kūriniai. Susitikimas su jais žadino mano jausmus ir tai veikė gydančiai. Pavyzdžiui, Michaelio Haneke „Meilė“ - puikus savo paprastumu ir negailestingai sąžiningu senatvės, ligos, mirties pavaizdavimu. Tai filmas, kuris palieka skausmingus pojūčius ir kuris net po daug metų po netekties, vėl suvedė su mano sielvartu. Bet gimė nauja įžvalga: Heneke verčia galvoti ir apie mirtį, ir apie meilę, o galvojant apie meilę – nereikia turėti iliuzijų apie amžinybę. Grįžo meilė, sielvartas tapo šviesus. Profesinė literatūra. Perskaičiau dar kartą F.E. Vasiliuką, bet jau ne kaip teoriją, o kaip realų laidininką per mano, ir tik per mano išgyvenimą. 

 Artimųjų, giminės ir artimų draugų parama. Krizių įveikimo centras. Mokymasis (VU, HEPI); mano mėgstamas ir įdomus man užsiėmimas - susidomėjimas psichologija. Bendravimas. Judėjimas (sportas, šokiai), bėgiojimas, pasivaikščiojimai. Savanoriavimas. 

 Aštriame periode man padėjo tai, kad pakeičiau veiklą ir buvimo vietą. Lankiausi įvairiose šalyse. Vėliau – netekties priėmimas, suvokimas, kad mano gyvenimas pasikeitė ir toks kaip buvo jau nebebus. Paramą radau ir vienoje mistinėje tradicijoje. 

 Labai padėjo vyras, kuris nuolat buvo šalia, klausė, palaikė, pabūdavo tiesiog be žodžių greta. Padėjo įvairi mano psichoterapinė veikla, seminarai, asmeninė bei grupinė terapija, tai kad vedu nusižudžiusių artimųjų grupę. Padėjo ir darbas, kai šiek tiek atsitraukdavau nuo situacijos. Padėjo, kad bendraudavau su nusižudžiusiosios šeima, padėjau jų šeimai. Leidimas sau jausti, kalbėti apie jausmus. Pabūti vienai. Buvimas kapuose. Ypač buvo svarbu garsiai pasakyti kuo ji man buvo svarbi, kokią reikšmę ji man turėjo ir turi mano gyvenime, turėjau įsivaizduojamą pokalbį su teta. Padėjo darbas su žmonėmis galvojančiais apie savižudybę, galimybė padėti. 

 Lankiau asmeninę terapiją, kur buvo kalbama apie netektį. Ėjau į superviziją, nes labai bijojau klientų, tėvų, kurie neteko savo vaikų. Ši supervizija man labai padėjo. Man padeda atviri pokalbiai sus seserimi. Rašiau darbą apie vaikų netektis, parengiau bukletą tėvams, išgyvenusiems savo vaikų netektį. Skaičiau daug literatūros, bendravau forumuose. 

 Labiausiai padėjo vyro ir sūnaus palaikymas. Tai niekada nebuvo mano vienos netektis. Tai buvo mūsų visų trijų prasminga gyvenimo dalis. Taip pat tuo metu, kai močiutė mirė, aš laukiausi. Man buvo svarbu, kad spėjau jai pasakyti apie tai. 

 Tikėjimas, kad žmogui mirus, jo siela nemiršta. Tiesiog jis dabar kažkur ne su mumis. Bet jis yra, jo negali nebūti. 

 Man padėjo jautrioji Fransuaza Sagan. Taip pat Džeimsas Biudžentalis - jo „Menas būti gyvam“. Muzika, daug įvairios muzikos. Tada visai negalėjau gyventi be muzikos, o dabar muzikos mano gyvenime mažai. Pasivaikščiojimai pėsčiomis. Padėjo artimųjų taktas ir neįkyrumas – artimieji nelindo į dūšią per daug klausinėdami, bet šalia to visada žinojau, kad jei man reikės – būsiu išklausyta. O daugiausiai man padėjo laikas. O po atėjo metas, kai jau galėjau sau pasakyti: „Viskas, užtenka. Bandau pradėti gyventi“. Buvo baugoka, nes jau buvau įpratusi gyventi su savo liūdesiu, tad rizikuoti nelabai norėjosi. Bet ryžausi, žinoma nebe pagalbos. Mane lengvai stumtelėjo. Ir staiga aptikau, kad mano sieloje tai ne žiema! O aš ten su veltiniais vaikščiodama ratais jau visą lauką pritrypiau, kuriame nugulė, susirykiavo, rado sau vietą visi mano jausmai; o svarbiausia, ten atsirado daug vietos kitiems žmonėms ir meilei. Esu dėkinga, kad visa tai buvo mano gyvenime. Visa tai pridavė jam prasmės, skonio, padarė mane stipresne, ir, manau, išmintingesne. Dabar labai vertinu tą laiką, kai buvau viena su savo išgyvenimais – tai mane pakeitė. Visa tai buvo gyva ir tikra, svarbu ir reikšminga, todėl tapo mano patirties dalimi. 

 Mane palaikė vyras ir mano artima draugė. Jų buvimas ir nuolatinis bendravimas padėjo man išsakyti negatyvą, dalintis mintimis, išgyvenimais. Vienu metu mano sūnui reikėjo psichologo pagalbos, nes visa ši situacija paveikė ir jį. Kartu su psichologu parengėme mūsų „naujo gyvenimo“ taisykles. Mums teko peržiūrėti mūsų gyvenimo būdą ir mokytis gyventi kitaip. Pradėjau lankyti vairavimo kursus, kurie padėjo man patikėti savimi, tapti labiau pasitikinčia. Simboliškai, pradėjau „vairuoti“ savo gyvenimą nebeatsigręždama atgal ar į kitų nuomones. 

 Iš pradžių tvarkiausi su netektimi atskeldama savo jausmus, ilgą laiką tie jausmai buvo užšaldyti. Dabar sau tai aiškinu, kad tuo metu šeimoje nebuvo žmonių, kurie būtų galėję padėti man gedėti, išreikšti jausmus, taigi tvarkiausi pati kaip mokėjau. Kartais ne visai adaptyviai, nes kažkada po močiutės mirties ėmiau itin kontroliuoti savo mitybą, dabar tai matau kaip balansavimą ties valgymo sutrikimų riba. Manau, kad po močiutės mirties dar labiau atitolau nuo tėvų, užsitvėriau siena. Kai pradėjau lankyti terapiją, tik tuomet leidau sau sąžiningai išjausti visus kilusius jausmus. Man padėjo, kad psichoterapeutė mane palaikė, normalizavo. Psichoterapeutė buvo pirmas žmogus, su kuriuo aš tą netektį aptarinėjau atvirai, ji leido man kalbėti taip, kaip aš iš tikrųjų jaučiausi. Šeimoje aš negalėjau/nenorėjau atvirai dalintis. 

 Bendravimas, ryšys su artimais žmonėmis. Jausmas, kad turiu šeimą, kad turiu ką mylėti, kuo rūpintis, kad mano gyvenime yra žmonės, kuriems aš reikalinga. 

 Galimybė atsiriboti nuo nereikalingo, varginančio bendravimo. O taip pat ir nuo profesinės veiklos (nedirbau beveik 6 metus – nuo dukters gimimo ir kol sūnui sukako 3 metai). 

 Aktyvi ir tuo metu vienintelė man prasminga veikla be vaikų auginimo – namo statyba, namų erdvės kūrimas, sklypo tvarkymas, sodo auginimas. Abu su vyru daug darėme patys, nuo idėjos iki jos įgyvendinimo – ieškojome informacijos, kūrėme namo projektą, planavome sklypo apželdinimą, patys dirbome ir ruošėme žemę augalų sodinimui, juos sodinome ir prižiūrėjome. Kažkada Tėvas Stanislovas kalbėdamas apie pasaulį yra sakęs, jog pasaulis tiesiog nėščias grožiu... Man atrodo, kad tuo metu aš buvau tarsi nėščia namų erdvės kūrimu, jaukumo ir grožio kūrimu. Gydančiai veikė ir pats procesas, ir kūrybinis džiaugsmas. Jokia kita veikla, nei ankstesni pomėgiai (fotografija, knygos, mezgimas, jūra) neturėjo tokio stipraus gydančio poveikio. 

 Fizinis darbas. Daug fizinio darbo. Žemės kasimas, akmenų rinkimas, ravėjimas, laistymas. Net malkų kapojimas. Pastarasis ko gero sėkmingiausiai vadavo iš neteisybės ir intensyvaus pykčio jausmų, kurie tarsi griovė mane iš vidaus. 

 Galimybė būti mama, rūpinimasis vaikais, laikas praleistas kartu. Mėgavausi kiekviena kartu praleista akimirka – juos prausdama, gamindama valgį, maitindama, žaisdama su jais, skaitydama jiems knygas, kapstydamasi kartu daržo lysvėje, skindama uogas sode, klausydamasi jų kalbėjimo... Kai kurios gilios vaikiškos išminties tiesos pasakytos tinkamu laiku, išgirstos tinkamu laiku padėjo ir padeda lengviau priimti tai, kas duota, ko negali pakeisti. Kai mano dukrai buvo ketveri, ji kūrė eiles, tokius smagius ketureilius apie tai, ką mato. Vienas iš jų turbūt visam gyvenimui liks atminty, toks liūdnas ir šviesus vienu metu – tarsi visa tiesa apie medį... kuri ir šiandien primena, kad aš kaip tas medis galiu priimti savas duotybes...

Medis žaliuoja 

Stovi ir žaliuoja 

Jis stovi ir stovi 

Niekada neatsisėda 

Ir kai mano sūnus bažnyčioje uždega žvakę ir meldžiasi ne tik už mirusį senelį, bet ir už sode rastą ir palaidotą mirusį ežiuką, ir iš lizdo iškritusius paukščiukus, kaskart suprantu, kad mano šeima kur kas didesnė, nei rašau pildydama formalią anketą. Ir jau kuris laikas be ašarų akyse pasimeldžiu ir uždegu žvakelę už savo mirusius vaikus. 

 Mūsų pirmojo šeimos augintinio katino Banditėlio trys mirtys ir dvejos laidotuvės. Banditėlis būdamas dar visai jaunas priklydo į mūsų kiemą ir mes jį priglaudėme. Buvo velnių prišveitęs, kerštingas, vagišius, ne tik džiaugsmą, o ir nemažai rūpesčių mums kėlęs katukas, bet mes jį labai mylėjom. Vieną pavasarį po eilinių katiniškų gastrolių grįžo leisgyvis, paršliaužė priekinėmis letenomis, galinių kojų nevaldė, nugaroje ties stuburu žiojėjo atvira žaizda. Veterinaras pasakė: „Neišgyvens“. Jis nebuvo naminis katukas, jo guolis buvo malkinėje, paguldėme jį ten, gulėjo užsimerkęs, nieko neėdė. Svarstėm apie užmigdymą. Po paros ligonis dingo. Nežinojom nei ką galvoti. Gyvenom nežinioje, tyliai galvodami, kad Banditėlis išėjo numirti. Maždaug po mėnesio jis grįžo, sveikas ir gyvas. Vaikams tai buvo tarsi stebuklas. Kurį laiką gyvenom ramiai. Vieną dieną Banditėlis dingo. Buvo žiema. Radom partrenktą automobilio pakelėje, sušalusį į ledą. Buvo be savo antkaklio, bet jis jį taip dažnai pamesdavo, kad net neabejojome – mūsų Banditėlis, kaip du vandens lašai. Kartu su vaikais palaidojome po dideliu ąžuolu. Vaikai pastatė medinį kryželį. Po dviejų savaičių Banditėlis parėjo namo. Vaikų džiaugsmui nebuvo ribų. Mudu su vyru žiūrėjom kaip katinas šveičia naminį kotletuką ir atlaidžiai šypsojomės. Po metų Banditėlį, partrenktą automobilio, laidojome dar kartą, toje pačioje vietoje šalia jo antrininko. Dar ilgai vaikai tikėjosi stebuklo – laukė grįžtant. Kartais aplanko kapelį, abiejų katukų. Ant vieno kryželio dukra užrašė NEBanditėlis, ant kito Tikrasis Banditėlis (galbūt). Taip mes prisijaukinom mirtį, ji tapo ne vien baisi ir skaudi, bet ir šviesi, ir net gi komiška. 

 Pirmiausiai tai vaikai, mes kartu išgyvenome netektis, kalbėjome apie tai, verkėme. Šeimos ir draugų palaikymas. Mamos patirtis – jos gyvenime daug netekčių. Mokymasis – tikėtina, todėl ir judu šia kryptimi. Darbas su savimi grupėse. Vyro būsenos pastebimas pagerėjimas. Palaikome vienas kitą. Retai, bet tada ilgai ir giliai pakalbame apie mūsų netektis. 

 Iš pradžių man padėjo dvasinis ryšis su tėčiu. Dabar pavyksta persijungti į reikalus ir kartais atrodo, kad aštrus periodas ju praėjo, jei ne du faktai: skausmas grįžo, kai atidavėme jo rūbus (supratimas – „daugiau niekada“...) ir kai nusprendžiau aprašyti čia, būtent šį atvejį. 

Ką pakeitė ši netektis Jūsų požiūryje į gyvenimą ir pačiame gyvenime?

 Ši netektis kardinaliai pakeitė mano gyvenimą. Mano požiūris į gyvenimą tapo platesnis ir gilesnis, atsirado nauja vertybinė sistema. Galima sakyti, kad tapau daugiau plastiškas ir daugiau pasiruošęs pokyčiams. 

 Gyvename tam, kad pasiruoštume amžinybei, tą esmiškai patyriau, gyvenimas trapus ir kiekviena diena brangi. Klaidos, iš kurių galime mokytis tapo aiškesnės, pamokos realesnės... Gyvenimo pilnatvės klausimas man tapo dar aiškesnis. Jaučiu tėčio globą, net galiu įvardinti įvykius, kurie klostosi taip, kaip norėjo tėvelis. Jaučiu begalinį dėkingumą ir meilę jam. 

 Pajautimą gyvenimo dėsnių. Žmogaus vienatvės pajautimą. Santykių svarbą su žmonėmis, ypač artimais. Gyvenimo laiko tėkmę. Laikas eina, ir jei ką nori padaryt, tai ir daryk, neatidėliok, nes kito karto, geresnio laiko gali ir nebūti. Gali nebebūti ir žmonių, kuriuos nori sutikti ar aplankyti. 

 Tapau labiau suaugusi. Netektis padėjo/padeda įveikti iliuzijas, aptikinėti psichologines gynybas ir jų atsisakyti (kaip tai bebūtų skausminga). Ji sustiprino mane, kada iš gyvenimo išėjo žmogus, kuris buvo mano saugumo įkūnijimas. Supratau, kad ir pati galiu drąsiai žvelgti į baimių ir grėsmių veidus. Imtis atsakomybės už save ir kitus. Netektis padarė mane realesne ir mažiau ramia, liūdnesne ir nuolankesne. Mano pasaulis, tapo trapesnis, bet švelnesnis. Nepasakyčiau, kad mano požiūriai pasikeitė, bet jie užsipildė emocingu ir labai asmenišku turiniu. Lygiai po metų paskui tėvą išėjo ir mama. Ir šią, svarbiausią dabarties momentu netektį galėjau išgyventi oriau. Žinoma, lieka ir neišspręsti klausimai. Dichotomija BŪTI ar EGZISTUOTI man be galo aktuali. Ir ne tik ji. 

 Pasikeitė mano požiūris į gyvenimą. Daug dalykų, kurie anksčiau man rūpėjo, tapo nebesvarbūs. Kitaip išsidėstė prioritetai: kur leidžiu laiką, kaip išgyvenu gyvenimą. Tapau kantresnė, santūresnė. Gyvenimas trumpas. Vyro mirtis priartino gyvenimo baigtinumo jausmą. Atėjo supratimas, kad turimoms dienoms reikia suteikti daugiau gyvenimo ir prasmės. Būti čia ir dabar, vertinti tai. Atsirado noras daugiau padėti kitiems, duoti... Tapau savarankiškesne, stipresne ir išmintingesne. Staigiai suaugau. Anksčiau net neįtariau, kad tiek moku ir galiu pati. Galiu pati spręsti problemas, veikti įvairiose situacijose. Nešti atsakomybę. Ši netektis pakeitė mane: iš pasyvaus, nesavarankiško vaidmens – į aktyvią, veikiančią poziciją. Išėjau iš savo komforto zonos – iš čia ir augantis pasitikėjimas savimi. Daug naujų žmonių atėjo į mano gyvenimą. Tapau atviresnė bendravime. Pasirodo, aš galiu ir man pavyksta. Kai būna sunku, suprantu, kad tai laikina ir išeitis yra visada. Viskas keičiasi, žmonės yra žmonės, santykiai – tai dėmesio reikalaujantis darbas. Netektis man tapo priėmimu. Žodžiai „mylėti ir gyventi kartu“ užsipildė asmenine prasme. 

 Oi labai daug. Po šios netekties, man atrodo, kad mano vidinius amžius yra daug vyresnis, nei mano chronologinis amžius. Pasikeitė prasmės jausmas, požiūris į gyvenimą, kas yra vertinga, o kas ne. Gyvenu tokiame egzistenciniame jausme, man taip kiekviena akimirka atrodo svarbi....atrodo kiekviena savo kūno ląstele jaučiu gyvenimą....vėją...saulę...kvapą...pastebiu tiek beprasmingų dalykų...ypač savo darbe, atrodo kartais - kokias nesąmones, kokius neprasmingus dalykus darome...epizodais norisi šaukti, žmonės ką jūs darote, tai taip neprasminga, mes visi mirsime, ar tik tiek mūsų gyvenimas vertas, o kur žmogus. Esu dar jautresnė žmonėms, mano emocijos tapo subtilesnės. Vertinu tikrus dalykus, žmones. Labai atrodo svarbūs artimi žmonės, santykiai, bendravimas, atjauta, pagalba vienas kitam. Stengiuosi imtis prasmingos veiklos, daugiau džiaugtis gyvenimo akimirkomis. Sunku net aprašyti šį pokytį, atrodo, kad manyje gimė nauja kokybė. 

 Iš vienos pusės atsirado baimė netekti vaikų, suprantant, kad ne mūsų jėgoms tai kontroliuoti. Supratimas, koks tai skausmas netekti savo vaiko. Yra patirtis kai mirė mano sesers vaikas. Per ją galiu įsivaizduoti, koks tai didelis, plėšantis skausmas jei kalba eitų apie savo vaiką. Nerimas dėl savo vaikų. Pasikeitė požiūris – niekas nekaltas dėl tokių mirčių. Galima priimti situacijos neišvengiamumą, galima išgyventi kaltę, skausmą, baimę. Dabar mano seseriai gimė dvi mergaitės. Pirmos mergaitės mirties priėmimas, kaip jie tai darė, kaip davė jai vardą, buvo su ja, palaidojo – suprantu, kad tai labai padėjo mano seseriai ir jos vyrui. Jie visada atvirai kalba apie savo netekties skausmą. Nesidrovi, kad jiems teko tai pergyventi. Jie dalyvauja paramos grupėse vaikų netektį išgyvenusiems tėvams. Bet nemažai sutikau ir žmonių, kurie atitolo nuo sesers po šios netekties. Suprantu, kad tai jų baimė, nežinojimas kaip jie galėtų padėti. Aptarinėjau su savo klientais tuos galimus jausmus, kurie gali kilti, kai situacija ignoruojama. Kaip nekeista, bet ši patirtis man padeda dabar geriau suprasti klientus, išgyvenančius netektis. Daug kalbėjau su seserimi ir jos vyru, su tais, kurie atitolo, kurie bandė elgtis taip. Lyg nieko nebūtų atsitikę. Mačiau, kaip tai veikia, kokios pasekmės. Ir suprantu, kad daug žmonių, tiesiog nežino kaip elgtis esant netektims, bijo pabloginti situaciją. Aš išmokau pasakoti apie tai, kas vyksta su žmogumi, kai jis išgyvena netektį. 

 Pradėjau labiau suprasti aplinkinius, turinčius senstančius tėvus, anksčiau atpažinti simptomus, drąsiau juos įvardinti. Tapau labiau empatiška girdėdama aplinkinių išgyvenimus šia tema. Lengviau išbūti su pacientais besidalinančiais tokiu savo skausmu. 

 Atėjo labiau suvoktas, išjaustas supratimas, kad bendraujant su žmonėmis reikia daugiau rūpesčio ir atidos. Ir su artimaisiais, ir su draugais, ir apskritai su visais. Daug kas tapo nebe taip svarbu – smulkios nuoskaudos, barniai, skirtingos nuomonės. Svarbiau geri žodžiai, žvilgsnis, šilumos jausmas greta. Čia, Žemėje, mes turime taip mažai laiko. 

 Aš „suaugau“. Pradėjau prisiimti daugiau atsakomybės. Supratau, kad esu atsakinga už savo gyvenimą ir savo sprendimus. Nebebijau konfliktuoti, nebandau prisitaikyti prie savo artimų žmonių nuomonės, jei tai man teikia diskomfortą. Aš supratau, kad turėjau sugalvotą idealaus gyvenimo paveikslą. Pradėjau mažiau pasitikėti žmonėmis, tapau kritiškesnė. 

 Bendravimo ir kūrybos džiaugsmas, darnos savyje ir aplink save ieškojimas ir siekimas tapo labiau vertingi nei materialūs dalykai ar profesiniai pasiekimai ir ambicijos. Išgyvenus netektis dar labiau branginu ir vertinu šeimą, vaikus, savo tėvus, laiką praleistą kartu. Pasaulį matau ir vertinu labiau realistiškai. Neteisybės jausmas nebėra toks asmeniškas. Išgyventos netektys teigiamai paveikė santykius su vyru, tapome labiau dėmesingi, jautresni vienas kitam, lankstesni ir nuolaidesni. Kurį laiką buvau apleidus savo profesinę veiklą, profesinį tobulėjimą. Buvo momentų, kai jaučiau stiprų norą darbą su žmonėmis keisti į darbą su augalais. Žvelgdama atgal, matau kaip kurdama savo aplinką aš pirmiausia siekiau realizuoti svarbius psichologinius poreikius. Pirmoji patirtis sode man padėjo pajusti, kad gyvenimas yra suprantamas, nuspėjamas ir kontroliuojamas (ko labai tuo metu trūko). Tuo pat metu sodas man padėjo susikurti erdvę nesibaigiančiai kūrybai, eksperimentams ir atradimams, kurie ne visada buvo ir yra sėkmingi, ir vienokia ar kitokia baigtimi padėjo ir padeda priimti savo atsakomybę, galimybes ir jų ribotumą, aplinkos duotybes, gamtos stichijų jėgą ir nepavaldumą žmogaus valiai. 

 Mirus vyro broliui netekome dalies šeimos, atsirado tuštuma. Ypač pradžioje man buvo sunku priimti vyro norą pabūti vienam. Buvo skaudu, kad jam nereikia manęs, kad nesu jam paramos ir palaikymo šaltiniu. Po kiek laiko mirė vyro teta, sesers vyras. Man tada kilo baimė netekti dar kažko iš artimųjų. Pradėjau nepasitikėti savimi, savo jėgomis, jutau bejėgiškumą. Po 2,5 metų mirė mano senelis. Vyras nepalaikė manęs sielvartaujant, bet aš ir neprašiau jo, žinodama, kad jam vis dar sunku. Pastebėjau, kad pradėjau sulaikyti emocijas, kad jaučiu gėdą, kai pradedu savęs gailėtis, o kai su kuo nors dalinuosi, kyla jausmas, kad skundžiuosi. Pajutau naštą ant pečių, atsakomybę už save i vaikus, už savo ir vyro sprendimus šeimoje, netekau jausmo „už vyro“ ir tuo pačiu neliko jėgų „žmonai“. 

 Kai galvoju kaip pasielgtų tėtis, jaučiuosi geriau, stipresne. Tėtis dažnai tardavosi su manimi, o aš niekada neprašiau jo patarimų. O dabar jau nebegalėsiu paprašyti – išgyvenu jausmą „dauginau niekada“. 

Kaip šis aprašymas paveikė Jūsų savijautą? 

 Savijauta pagerėjo supratus, kokį kelią visgi nuėjau... 

 Šis aprašymas buvo nelengvas. Manau, ir negali neskaudėti, kai netenki pačių mylimiausių žmonių. Jei jau visai neskaudėtų, būtų nebe žmogiška. Prisiminimai ir išlikusi meilė byloja, jog jie kartu, su mumis, mylimi... Tėtis manęs neaugino, bet jį be galo mylėjau, bendravau. Žinau kodėl... Visada jo trūko, trūksta ir išėjusio. Tačiau, viltis, jog susitiksime, esti man labai reali. Žinau, jog jis dabar nebeturi kančios ir man nuo to gera.

 Perkėlė į tą metą, iš naujo viskas prasisuko, atrodo, kad viskas taip arti, nors jau 15 metų praėjo. Dūšioje šiek tiek liūdna, bet ramu. 

 Liūdna. Bet aprašymas struktūruoja net stipriau, negu apmąstymas ar pasakojimas. Dėkui. 

 Tai buvo įdomus bandymas, niekada anksčiau savęs neaprašinėjau. Įdomu buvo stebėti laiką prisiminimuose – ypač, kai bandžiau analizuoti, kiek laiko truko disociacija. Šį momentą dažnai prisimenu – tuomet buvau pilnai praradusi kontrolės jausmą. Terapiškai aprašymas mane nelabai paveikė, nes tai ką aprašiau, vyko labai seniai ir sielvartas jau buvo išgyventas. 

 Rašydama apie savo išgyvenimus verkiau. Sukilo jausmai, vyravo gailestis vyrui. Labai gaila, kad jo nebėra. Kad jis negali stebėti ir mėgautis gyvenimo pilnatve. Juk jis turėjo tiek planų, galimybių, resursų ir norų, jėgų ir energijos. Vėl kilo neteisybės jausmas, bet ne apie save, o dėl vyro. Giliai jo gaila. Atsimenant pačią mirtį, jausmai ir emocijos jau nebuvo tokie aštrūs kaip anksčiau. Vis bandau išjausti, kas su manimi vyksta šiuo momentu, kur esu išgyvendama savo netektį dabar? Kodėl netekties jausmai nebe tokie aštrūs ir nebe tokie baisūs? Ar neįvyko disociacija, blokavimas? Lyg nebeprisileidžiu jausmų apie netektį, blokuoju juos ir negaliu pilnai išgyventi (tame tarpe ir kliento mirtį, su kuriuo dar neseniai susitikinėjome). Vaikų temos neliečiau sąmoningai, joje kitokie išgyvenimai. Tik paminėsiu, kad kilo mintis, jog vaikų buvimas, netektį padarė dar labiau nepakeliama. Vaikai netapo motyvacija gyventi, atvirkščiai, tapo faktu, kuris situaciją darė dar baisesne: „aš to nepatrauksiu viena, nesusitvarkysiu“. Nuo tokių minčių dar labiau norėjosi išnykti. Buvo žmonės (mano tėvai, sesers šeima), kurie galėjo pasirūpinti vaikais geriau negu aš. Buvo mintys, kad tokiame baisiame gyvenime aš nenoriu gyventi, nenoriu, kad jame gyventų ir vaikai – tai per daug žiauru, kad būtų pakeliama. Parašius - lengvas, šviesus liūdesys, pojūtis, kad erdvės tapo daugiau. 

 Rašant kilo įvairiausi jausmų, nuo susigraudinimo, skausmo, ilgesio, džiaugsmo. Dar kartą viską peržvelgiau nuosekliai, dar kartą per keletą minučių išgyvenau tuos metus. Suvokiau, kad šį patirtis rado vietą mano viduje. 

 Iš pradžių, kai pradėjau aprašinėti situaciją, kilo skausmas – susijaudinau, kad tai vėl taip manyje stipriai viskas atsiliepė. Maniau, kad daug gedėjau, įveikiau sielvartą, apverkiau.... . Bet dabar matau, kad visgi galiu ramiai mąstyti, skausmas aprimo, gedėjimas turbūt baigiamojoje stadijoje. Su meile prisimenu L. fotografiją, su gilia pagarba galvoju apie seserį ir jos vyrą bei kaip jie praėjo šį kelią. Aš tapau kiek stipresnė. 

 Supratau, kad iš tiesų esu susitaikiusi su šita netektimi. Nes tiek aprašymas, tiek apmąstymas ar kalbėjimas apie močiutę, jos ligą nebesukelia kažkokių labai aštrių jausmų. Jaučiu tik liūdesį ir šilumą.

 Jausmai, aišku, sukilo, atsirado kamuolys gerklėje. Padariau pauzę, išėjau į balkoną. Vėl ruduo, vėl lyja. Pakėliau akis į dangų. Kažkodėl kilo jausmas, kad jam ten gerai. Nusiraminau. Yra šviesus liūdesys. Esu įsitikinusi, kad pasimatysime. 

 Aprašant kilo mintis, kad tai buvo ne tik bendravimo su mano seserimi netektis, tai buvo ir mano „didelės“ šeimos netektis. Mes draugavome šeimomis, visame kame palaikėme vieni kitus. O ši istorija iš pradžių sukivirčijo šeimas, o po to ir visus kitus artimuosius. (...) Dabar suprantu, kad vis dar dirbu su santykiais. Gal būt begaliniai nutylėjimai ir paslaptys bus atverti ir visiems sielose taps lengviau. Dabar suprantu, kad tyliu aš viena. Esu perpildyta svetimomis ir savo paslaptimis, kurios neranda sieloje vietos ir negali nugulti į reikiamas lentynas. Gal todėl, kad nėra atleidimo. Aš neatleidau vyrui išdavystės, neatleidau seseriai. (...) Nežinau, ar galėsime kada su ja bendrauti kaip anksčiau, greičiausiai ne. Ir ar reikia? Ar myliu aš savo vyrą? Ar liksiu su juo? Ar galėsiu atsiverti, išgyvenusi išdavystę? Po šios netekties aprašymo, atrodo liko daug klausimų. Rašyti buvo sunku. 

 Labai nenorėjau rašyti šio aprašymo, nes tai sunku. Buvo sunku rašyti. Rašydama apsiverkiau. Suspaudė širdį. Apėmė liūdesys. Ilgiuosi močiutės. 

 Pirmiausia ilgai atidėliojau ir negalėjau pradėti rašyti, vengiau grįžti ten, kur buvo sunkiausia. Kadangi tai ne viena netektis, o kelios, tęstinės laike, buvo nelengva struktūruoti, aprašyti pagal schemą, bet tikrai verta. Parašiusi jaučiuosi ramiau ir stabiliau nei kada anksčiau prisimindama, išgyvendama savo vaikų mirtį. 

 Vienok rašyti nebuvo paprasta, iš atminties nuolatos kilo paveikslai, o skruostais riedėjo ašaros. Be galo sunkiai man rašėsi šis darbas. Galvoje sumaištis. Buvo sunku suformuluoti mintį, jaučiau kamuolį gerklėje. Kai pradėdavau rašyti, kildavo stiprus nerimas ir noras raudoti. Šokinėjau nuo jausmų prie prisiminimų, nuo prisiminimų prie jausmų. Kai atgamindavau atmintyje įvykius, iš naujo išgyvendavau emocijas, sukosi galva, jaučiau skausmą pakaušyje. Kai palikdavau eilutes popieriuje, tapdavo lengviau. Baigdama rašyti supratau, kad tai tie jausmai, kurių iki šiol neleidau sau išgyventi, nes nuo vaikystės turėjau būti stipri. Kažkuriuo momentu pagavau save, kad esu „beširdiškesnė“ išgyvenimams, tai mane kažkodėl išgąsdino. Bet nuraminau save mintimi, kad kiekvieną kartą išgyvenamas netekties skausmas sužeidžia, ir todėl, tikėtina, kad mane saugo mano gynybos mechanizmai. 

 Kol rašiau, pajutau aštrų širdies skausmą. Dabar baigiau rašyti, bet dar sunku kvėpuoti. Parašiau vienu ypu, lyg nušokčiau nuo aukšto liepto. Pergyvenu, kad gal nepavyko išreikšti viską tiksliai.