Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Rašau čia, nes nebegaliu pakelti didžiulės kaltės, kuri liko po mano mamos mirties. Nors jau pusantrų metų kaip nėra mano brangiausios mamytės, tą siaubingą naktį prisimenu lyg ji buvo vakar. Mano mama sirgo vėžiu, juo ji prasirgo metus laiko. Per tuos metus ligoninė tapo tarsi kasdienybė. Visą laik jaučiau didžiulį ryšį su ja, todėl ir jai susirgus stengiausi jos nepalikti ir kuo daugiau padėti. Važiuodavau su ja į ligoninę, būdavau kol ją paguldys ir prižiūrėdavau jai grįžus į namus po chemoterapijų. Iš pat pradžių atrodė, kad ji stiprėja, atgauna jėgas ir pamažu sveiksta. Tačiau paskutinius mėnesius viskas pradėjo smarkiai prastėti. Ji jau nebegalėjo atsikelt iš lovos, mažai valgė, buvo nutolus savo mintyse. Bet aš buvau taip susigyvenus su jos liga, kad maniau jog ji išsikapstys ir iš šito. Man atrodė, kad optimizmas ir jos noras gyventi bus stipresnis. Net negalėjau pagalvoti, kad tai jos paskutinė savaitė. Prieš tą siaubingą naktį, viskas atrodė taip kaip ir prieš kitas. Tik naktį mane pažadino mamos riksmas, jai skaudėjo pilvą. Daviau jei išgerti vaistų, pamasažavau, kaip buvo sakius daktarė ir lyg jai truputį aprimo. Skausmas šioje ligoje buvo dažnas simptomas, todėl net nepagalvojau, kad viskas taip blogai. Po kelių valandų vėl pažadino mamos riksmas, šį kart nepadėjo, nei vaistai nei masažas buvau pasimetus nežinojau ką daryti. Paklausiau mamos ką daryt, gal skambint greitajai, bet ji atsakė ne, nes manė, kad ji iki ryto neatvažiuos. Kadangi prieš kelias dienas ji pati skambino, ne 112, bet į mūsų rajone esantį greitosios punktą,kur per nesusipratimą jai nepavyko išsikviesti greitosios, todėl ir šį syk galvojo, kad ji ilgai važiuos. Ir kaip man neatėjo į galvą skambint 112, nors iki tol niekada neteko skambint šiuo numeriu, bet man jis net neatėjo į galvą. Buvau tokia supanikavus ir pasimetus, kad norėjau jog greičiau ateitų rytas. Mama paprašė, kad vietoj greitosios skambinčiau broliui, bet nepaskambinau ir jam, tvirtindama, kad jis miegos. Taip leidau mamai kentėti skausmą iki ryto už ką labiausiai save kaltinu ir negaliu susitaikyt su šia kalte, kuri mane plėšo iš vidaus. Paskambinau kaimynei, kuri leido vaistus tik 8-tą ryte, nors mama prašė jai skambint jau kokiu pusvalandžiu anksčiau. Ir vėl teisinausi, kad ji miegos. Sėdėjau prie laikrodžio ir skaičiavau minutes, melsdamasi, kad greičiau ateitų aštuonios. 4 valandas leidau mamai kentėti ir dabar negaliu pakelt minties ką jai teko iškęsti ir negaliu suprasti kodėl taip pasielgiau. Kodėl nieko nedariau? Šimtą kart galvoju, jei galėčiau sugrąžint tą naktį, skambinčiau iškart, kviesčiausi pagalbos nedelsiant. Neleisčiau mamai kentėt ir beprasmiškai nelaukčiau. Bet laiko nesugrąžinsi, belieka tik kaltės jausmas. Kartais noris tiesiog negalvot, bet ne visad pavyksta. O tomis dienomis kai kaltė tampa nepakeliama tiesiog noris išnykti, kad pradingtų tas siaubingas jausmas, kuris vis sugrįžta ir plėšo mane iš vidaus. Jei bent būčiau galėjus atsiprašyt už šį savo neapgalvotą poelgį, o dabar belieka tik prašyt jos atleidimo savo mintyse arba prie jos kapo. Tą rytą, jau neišgirdau mamytės balso. Nors atėjus kaimynė ir suleido vaistų, jai skausmas vis tiek nepraėjo. Vėliau pasitarus su ja jau paskambinau ir broliui ir greitajai. Po greitosios suleisto stipresnės morfijaus dozės ji nurimo. Brolio pakviestas kunigas jai davė paskutinį patepimą, negalėdama šnekėt ji dar išeinančiam broliui pasiuntė oro bučinį. Ir už pusvalandžio vėl prasidėjo siaubingas skausmas, šį syk jau iškart paskambinau greitajai, bet teko laukti, nes ji buvo užklimpus sniege vienam kaime, todėl mano mamytė vėl kankinosi skausmuose. Atvažiavus greitoji ją nuvežė į klinikas, kur gydytojai pasakė, kad trūkus žarna ir darys operaciją. Deja po operacijos ji taip ir nepabudo, o aš likau su begaliniu skausmu ir kaltės jausmu, kuris pusantrų metų mane kankina ir dažnai atrodo tiesiog nepakeliamas.

Įdėjimo data: 2015-11-14


Rašyti komentarą

Vis dar laukiu 2015-11-17
Užjaučiu jus. Kiekviena netektis yra skausminga. O kaltės jausmą mes visi išgyvename-kodėl nepamatėme, kodėl nesuspėjome, per mažai bendravome. Metai, dveji tai dar mažas laiko tarpas.

vaiduke 2015-11-19
Nekaltinkit saves..Jus buvot pasimetus, ir Jusu mamyte tai supranta ir zino. Taip jau kartais nutinka...jus buvot su savo mama ir ja rupinotes. As grizau i Lietuva kai mamo mamytei buvo likusi tik viena savaite gyventi, ir nebudejau, nebuvau visa laika prie jos. Ji tik viena tete prisileido....matyt, bloga dukra buvau

kambario kampo gyventoja 2016-01-18
Mano mama sirgo depresija apie trejus metus. Nė karto iki galo nesuvokiau, kas tai yra, kad tai labai rimta liga, gal net nesuvokiau, kad tai iš vis liga. Ji niekada nebuvo labai pozityvi, energinga ar besišypsanti, tai per savo didelį ego, nepastebėjau kaip geso jos akys, ir noras gyventi. Tiek daug buvo tuščių, buitinių pokalbių, tiek daug buvo 'krislo akyje' priekaištų, ir tiek mažai padėkos ir atjautos iš mano pusės. Kad tik galėčiau atsukti laiką atgal, kad tik galėčiau perrašyti daugumą pokalbių tais ligos metais, tikiu, tai ją sugrąžintų... tą rytą, būtent tą valandą pabudau nes ją sapnavau, bet nepamenu ką, tik pamenu kad pagalvojau 'dar anksti, dar pasnausiu ir ryte paskambinsiu mamai' Mama nebeatsiliepė... Jei būčiau paskambinus, tikiu, kad būčiau sustabdžius. Kaltės jausmas toks didelis, kad tikrąja to žodžio prasme 'neleidžia pajudėti', norisi tupėti kambario kampe su antklode ant galvos ir taip visą gyvenimą. Tu bent savąją deramai slaugei, buvai su ja, lydėjai pas gydytojus, tai Tau kainavo jėgų, laiko, tavęs pačios, turėjo būti nelengva ir tą naktį laukti ryto. Tikiu, kad tavo mama vertino visas tas pastangas, ne tik tą vieną rytą, ir atleido už pasimetimo ir žmogiško silpnumo momentą paskutinį vakarą.