Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Mieloji, skaitau jūsų mintis ir galvoju - tai juk aš, tai mano išgyvenimai. Žinokit, kad mano gyvenimas toks panašus į jūsiškį, kad sunku net patikėti. Aš irgi patyriau daug užgauliojimų, patyčių, irgi nenorėjau gyvent, ir tada mano gyvenime atsirado Jis, mano gyvenimo Meilė. Nepraėjus nei ketveriems metams jis staiga ir netikėtai išėjo..... paliko mane vieną...Tai buvo nelaimingas atsitikimas, Jis išėjo, tikiuosi, net nesupratęs kas įvyko. Tai mane guodžia - jog Jis nekentėjo, jam neskaudėjo, Jis tiesiog išėjo, išėjo į kitą pasaulį, ten, kur GERA. Tikiu tuo. Aš daug verkiu, šaukiu Jį, prašau grįžti, bet puikiai suprantu, kad Jis negali grįžti iš ten, iš ten negrįžtama. Jis tik gali man padėti, pasirodydamas sapnuose, atsiųsdamas kažkokias mintis, taip man patardamas kaip aš turėčiau gyventi.... Aš tą jaučiu ir žinau, kad Jis mane stebi ir šypsosi, linkėdamas man gero.. Jis nenori, kad aš kentėčiau, kad verkčiau.... nes jam tada irgi sunku. Man labai labai sunku, bet aš stengiuosi gyventi, gyventi taip, kad Jis galėtų manim didžiuotis, džiaugtis dėl manęs, nes Jis nori matyti mane laimingą......

Įdėjimo data: 2015-10-13


Rašyti komentarą

Našlė 2015-10-13
Mano Žmogutis nekentėjo, net nesuprato, kad buvo pasakyti paskutiniai žodžiai, man...„ Nepergyvenk,nesijaudink ... viskas bus gerai. Tau negalima jaudintis, Tu sergi...“ net paskutinę savo gyvenimo minutę Jis rūpinosi manimi. Tikiu, geri žmonės išeina į kitą pasaulį kur jiems GERA, kitaip net negali būti. Bet ką daryti mums, be jų likusiems šioje žemėje? Kaip gyventi? Labai noriu, kad aplankytų nors sapnuose...nors sekundę (juk sapnas toks trumpas)...pasijausčiau vel laiminga su savo Žmogučiu...laukiu, tikiuosi..gal išsipyldys mano svajonė ir aplankys sapnuose ?.... Aš stengiuosi, aš gyvenu, tik roboto gyvenimą.

V. 2015-10-15
Patikėkit, jis jus mato ir stebi jūsų gyvenimą. Jis jumis taip rūpinosi, jis nenori, jog jūs taip kentėtumėt. Aš įsirėminau Jo, mūsų nuotraukas, parėjus namo, Jis mane sutinka šypsodamasis iš tų nuotraukų, ir man būna gera ant dūšios, aš jį tiesiog jaučiu visur šalia, su manimi... Aš turiu sąsiuvinį, į kurį rašau Jam - viską, ką jaučiu, kas nutinka mano gyvenime, įklijuoju ten savo nuotraukų, kad Jis matytų mane, džiaugtųsi, jei man sekasi, padėtų, jei nesiseka. Dažnai einu į bažnyčias, meldžiuosi už Jį, už mus abu.... Namuose deginu žvakutes. Nors ir buvo labai sunku, ir yra labai sunku, kartais tiesiog, atrodo, neištversiu, bet niekada nesikreipiau ir nesikreipsiu į psichologus. Aš tikiu Dievu, aš tikiu, kad Jis man padeda, ir tikrai Jis man padeda. Žinau tai, jaučiu tai. Aš dažnai einu į gamtą, viena, su fotoaparatu... Kalbuosi su savo Meile, garsiai, verkiu... Kai aplink nėra žmonių, tai tikrai geras būdas išsivalyti... nežinau, kaip pasakyt, bet po to palengvėja, pamatau saulę ir spalvas aplinkui... Skausmas taip greit nepraeina, jis niekada neišnyks, bet negalima jo laikyti savyje, reikia išsikalbėti. Žinau, kad žmonėms atsibosta to klausyti, jiems atrodo, kad jau reikia gyvent savo gyvenimą, kiek čia galima gedėti ir panašiai... Gerai žinau, kad to nepatyrę žmonės NIEKADA šių jausmų nesupras.... Anksčiau ir aš nebūčiau visiškai to supratusi... Déjà, kiekvienas privalo asmeniškai pereiti šią ribą. Todėl aš ir mėgstu vienatvę, kai galiu nueiti į tas vietas, kur buvom kartu, nuvykti ten, kur norėjom dar nuvykti... Viena. Bet aš jaučiu, kad Jis visada mane stebi, ir aš kalbuosi su juo, pasakoju Jam, ką matau, ką veikiu... Verkiu. Bet to reikia, tai būtina. Dėl sapnų.... Žinokit, jog aš Jį sapnavau, bet tik tada, kai man iš tikrųjų buvo labai labai sunku, tai yra, aš buvau visiškai pasimetus, siaubingai bijojau ateities, buvo tikrai situacija be išeities.. Ir tada Jis pasirodė sapne, šypsosjosi, nieko nesakė, bet ta šypsena reiškė "nebijok, viskas bus gerai". Ir man iškart palengvėjo. Jie tiesiog negali dažnai rodytis sapnuose, bet patikėkit, jie mus stebi ir jeigu tikrai labai reikia, yra koks nors pavojus ar pan, jie pasirodo, arba tiesiog mums perduoda kažkokia mintį... Tą reikia tiesiog pajausti. Mums atrodo, kad tai mes taip sugalvojom, bet ne.. tai jie mums atsiuntė tą mintį.... Stiprybės Jums, brangioji. Pabandykit gyventi, daryti tai, ką darydavote kartu - dėl jo, dėl savo Žmogučio. Jis džiaugsis. Tikrai.

Našlė 2015-10-18
Turėjau ir aš įsireminusią nuotrauką, iš pradžiu kiekvieną rytą su juo pasisveikindavau, vakare grįžusi pasikalbėdavau, kaip praėjo dieną...paskui ją suvyniojau ir padėjau į sekciją, jo žvilgsnis pradėjo kažkaip slėgti, pradėjau jaustis nesmagiai. Dabar namuose stovi viena nuotrauka, primenačią dieną, kada jis man pasipiršo...Rašiau ir aš jam laiškus, tiksliau savo dienos santrauką, mintis ir išgyvenimus. Rašydama pastebėjau, kad visada verkdavau, apniūkdavo liūdnos mintys, tada laiškai pradėjo reteti. Nėra ne vienos dienos, kad apie savo Žmogutį negalvočiau. Verkiu ir aš tiksliau, raudu balsu viena namuose, kad niekas nematytų, negirdėtų, su savo skausmu būnu viena. Darbe aplinkiniai nemato mano skausmo. Tiesa kartais būna nesussivaldau ir ašaros pačios rieda skruostasi, kai pradedame kalbėti su bendradarbėmis apie gyvenimą. Turbūt neesu aš gera katalike, nerandu Dievo namuose nusiraminimo. Nueinu, uždegu žvakutę, pasimeldžiu ir tiek.Jūsų žodžiai....”Pabandykit gyventi, daryti tai, ką darydavote kartu - dėl jo, dėl savo Žmogučio...“ Negaliu ir neišeina, mes viską darydavome kartu....vienai sunku..būdama mūsų ramybės oazėje viskas primena JĮ..sodinti vaismedžiai, kiekvienas akmuo ar daiktas, negaliu būti viena..žiūriu ir verkiu. Prisimenu mūsų ateities planus, svajonės..dabar niekas neteikia džiaugsmo, nematau prasmės ir vienai labai sunku viską išsaugoti, prižiūrėti. Kai viskas pradės nykti, bus dar skaudžiau, kad visas su meilę įdėtas triūsas, svajonės, planai nuėjo vėjais....

V. 2015-10-18
Labai sunku jums ką nors patarti.... tuo labiau, kad aš pati esu ganėtinai pasimetus..... Matyt, kiekvienas Tai išgyvena skirtingai, tik taip kaip jis pats jaučia, čia iš tikrųjų neįmanoma nieko patarti.... Galiu pasakyt tik tai, kaip aš pati darau, kaip aš einu į priekį, nes... tiesiog nėra kelio atgal, nėra kelio ten, kur Jis išėjo... Reikia sulaukti savo valandos... Praėjo beveik pusantrų metų, bet tos nuotraukos, netgi kai kurie Jo drabužiai guli nepajudinti, ir tai manęs nė kiek neslegia, priešingai, aš Jį jaučiu, man tiesiog \"rankos nekyla\" nieko keisti... Kol kas yra taip, niekada nieko nereikia skubinti..... Viskam ateina laikas. Jeigu jis dar neatėjo, reiškia, kad turi būti taip, kaip mes tai jaučiame, tik mes, niekas kitas mums negali nieko \"nurodyti\", kaip mes turėtumėme elgtis. Žinote, aš turėjau kažkokią labai stiprią nelaimės nuojautą, aš paskutiniu metu labai dėl Jo pergyvendavau, tiesiog nerimavau, jeigu Jis vėluodavo grįžti iš darbo ar iš kaimo. Aš \"atsitiktinai\", dabar gerai suprantu, jog tai nebuvo atsitiktinumas, pamačiau knygą knygyne, nusipirkau. Tai buvo autobiografinė knyga, kur autorius pasakoja apie savo žmonos netektį ir visus su tuo susijusius jausmus, išgyvenimus, apie gyvenimą be jos..... Ta knyga mane taip sukrėtė, jog aš ją išverčiau į lietuvių kalbą, Déjà, nė viena leidykla man taip ir neatsakė.... Galvojau, jog ta knyga galės padėti panašią tragediją patyrusiems žmonėms, déjà, pasirodo, po dvejų metų ji padėjo man pačiai... Iš tikrųjų, ta knyga man parodė, jog tai, ką išgyvenu, ką jaučiu, - nėra beprotybė, tai visiškai normalu tokioje situacijoje. Taigi... Manęs neslegia Jo nuotraukos, žinoma, jas žiūrėdama, visada apsižliumbiu, bet Jo šypsena, kurią matau tose nuotraukose ir dar labai gerai ją atsimenu, - ji man padeda eiti toliau, gyventi taip, kaip Jis norėtų, jog gyvenčiau, daryti kažką, ne dėl savęs, - dėl Jo..... dėl mūsų abiejų.....

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-10-19
Mane nuotraukos neslegia, aš visada jas žiūrinėji, prisimenu kur darytos, ką tuo metu veikėme. Tik viena, mano daryta. Jis labai nemėgo fotografuotis, tada pagavau jo žvilgsnį tokį tikrą, perveriantį skersai. Šią nuotrauką buvau įsirėminusią po laidotuvių...vėliau paslėpiau, toks jausmas, kad žiūri į mane skersai perverdamas. Po nelaimės daiktus supakavau, kažką išmečiau, kažką atidaviau, kažką paslėpiau. Sunku matyti daiktus kurie primena. Jam labai brangią eilėraščių knygą atidaviau jo sūnui, kad perduotu anūkui, jis ją labai brangino aš neturėjau teisės ją pasilikti, ji dar jo Tėvelio. Eilėraštį kuris ji dažnai deklamuodavo ir dabar skamba mano ausyse...Benediktas Rutkūnas „Žmogus“ Aš kelsiuos, žengsiu, vėlei pulsiu/Kaip daugel puolė žengdami/ Kol vieną kartą perdegs - pulsas, užmigs krūtinė nerami/ taip ir atsitiko. Ne nuojautos apie nelaimę neturėjai, tik kelis mėnesius prieš aš dažnai užvesdavau kalbą apie tai kaip reiktų toliau gyventi, jeigu kas nors atsitiktų ir liktume vieni ( mes visada visur būdavome dviese, neturėjom artimų draugų, vengdavome didelių susibūrimų, stengdavome kiekvieną minutę pabūti ir pasidžiaugti vienas kitu) jis tik išklausydavo ir kalbą nukreipdavo kita linkme. Oi kaip norėčiau sužinoti jo nuomonę...kaip gyventi vienai. Jums gerai, turėjote gyvenimišką knygą, kuri jums daug ką paaiškino. Aš tik savo mintis ir prisiminimus.

Našlė 2015-10-20
Šaindien devyni mėnesiai, kai mano Žmogutis paliko mane. Kažkaip vis galvodavau, kad jis išvažiavęs ir tuoj grįš. Kad tai blogas sapnas, kad tai atsitiko ne su manimi...gyvenau laukimu. Bet dabar pradedu suprasti tai skaudi realybė, kuri slegia mane...kuo toliau tuo sunkiau...

V. 2015-10-20
Mieloji, man ir dabar, beveik po pusantrų metų - tos pačios mintys. Aš irgi dažnai šaukiu Jį, verkiu ir maldauju, kad grįžtų.... Po to suprantu, kad Jis jau negrįš.... Niekada. Pirmąkart sapnavau po 8 mėnesių, man buvo labai labai sunku, ir Jis pasirodė sapne.... Déjà, dabar, nors ir kaip prašau, - nieko. Žinau, labai gerai žinau, kad Jis mane stebi ir manimi rūpinasi.. Šiandien tą labai gerai supratau. Man nelengva, nes gyvenu užsienyje, viena, praktiškai neturiu draugų, nes mes abu jų nelabai turėjom, tiesiog kuo daugiau laiko praleisti kartu... Jis mane daug ko išmokė, dabar kai apie tai galvoju, tai suprantu, kad Jis mane paruošė gyvenimui be Jo, vienai.... Tai siaubinga, bet tai tiesa. Aš tikrai jau daug ką sugebu, nors... kiekvienu momentu man Jo NEŽMONIŠKAI trūksta.... Žinokit, sakoma, jog gedulas turėtų tęstis apie du metus.. Netikiu tuo, aš žinau, kad man jis tęsis labai labai ilgai, visą mano likusį gyvenimą.... Aš žinau, jog Jis yra visada šalia, Jis stebi mane ir man padeda kaip gali, kaip tai darydavo visada. Tas mane guodžia ir palaiko. Stengiuosi nepalūžti....Nes labai labai Jį myliu ♥

Našlė 2015-10-21
Šiandien buvau kapinėse... Sutvarkiau kapus, uždegiau žvakutes, paverkiau, pasikalbėjau. Lyjo, tarsi pats dangus verkė kartu su manimi...Stovėdama prie kapo, jaučiau tuštumą, tarsi ten jo nebūtų. Kai tvarkiau savo šeimos kapą, jausmas visai kitoks. Nežinau kodėl? Gal vis negaliu patikėti, kad jis miręs? Jūs esate išvykusi iš Lietuvos ir jaučiatės vieniša, aš irgi vieniša, nors ir gyvenu Lietuvoje. Meilė- skambus žodis jauniems...man be Žmogučio sustojo laikas ir gyvenimas. Niekada ankščiau nesusimąstydavau apie žmogaus gyvenimo prasmę šioje žemėje, o dabar pastoviai apie tai galvoju...Gyventi..kokia prasmė?

v. 2015-10-22
Aš nežinau kaip jus paguosti... Žinau tik tiek, kad čia beverčiai žodžiai, NIEKAS negali paguosti, atrodo, jog visas gyvenimas sugriuvo po mylimo žmogaus išėjimo... Aš taip pat kartais galvoju, bet po to susiimu ir sakau sau: aš privalau gyvent, aš privalau kovot, dė Jo, kad Jis neliūdėtų dėl manęs.. Kartais atrodo, jog nieko nėra, niekas nesiseka, užeina baimė dėl ateities... bet aš labai tikiu, kad viskas susitvarkys. Bent jau bus darbas, tada ir gyvenimas bus geresnis. Aš permąsčiau gyvenimo vertybes, tikrosios vertybės tikrai nėra tos, kurių taip siekia dauguma. Daug ką permąstai po tokių išbandymų, pasikeiti pati, į viską žiūri lyg iš šono...Man labai padeda gamta, čia labai graži gamta, ir taip gera ir ramu pasivaikščioti toli nuo miesto šurmulio, galvoti, prisiminti, paverkti.. Nežinau, kokio jūs esate amžiaus, bet patikėkit, aš nesu paauglė, nors.... aš labai ilgai svajojau apie tą tikrąją meilę, ir jau buvau praktiškai tikra, jog tokia neegzistuoja, kai sutikau Jį.... Ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio - tokia absoliučiai tikra ir nuoširdi. Mums atrodė, jog mūsų susitikimas - tai stebuklas, Dangaus dovana. Taip ir buvo. Ir mes elgdavomės ne kaip visi "solidaus amžiaus" žmonės, o kaip įsimylėję paaugliai, nes fotoaparatas visada būdavo su manim, ir visur kur įmanoma ar neįmanoma, fotografuodavomės ir džiaugdavomės kaip vaikai. Dabar žinau, jog tai ir yra Tikra Meilė, kai leidi sau džiaugtis, nekreipiant dėmesio į nieką, tiesiog esi be galo laiminga su tuo žmogumi ir garbės žodis, galėtum atiduoti savo gyvybę už JĮ - toks Jis tau brangus, nes tai tavo pačios antra puselė, be kurios tavo gyvenimas "sustoja", kaip jūs sakot... Aš nemėgstu eiti į kapines, negaliu matyti Jo vardo, įrašyto akmenyje, bet aš Jį jaučiu visur, ypač mūsų namuose, kur Jis žvelgia į mane iš nuotraukų, šypsosi man ir drąsina mane. Aš meldžiuosi už Jį, ir nepaisant visko, žinau, jog Jis man padeda ir padės visada.

V. 2015-10-22
Aš jau Jo nebelaukiu grįžtant vidurdienį, nebelaukiu ir vakare, kaip laukdavau anksčiau.. Tiesa, žinojau, jog Jis negrįš, niekada nesu serviravusi stalo dviems, na, išskyrus praeitą, pirmąją Naujametinę naktį, kai likau namuose viena, atsisakiau kvietimo švęsti pas pažįstamus (Dieve, kokia čia gali būt šventė), tuo labiau, kad ir mes niekad nemėgome šurmulingų susibūrimų, priešingai, mėgdavome būti tik dviese.Tai štai tada aš pripyliau dvi gražias raudonas taures putojančio vyno, padalinau pyragą į dvi dalis... Degė žvakės ant stalo, bet tai net nebuvo liūdesys, greičiau kažkoks pakilus noras kuo gražiau papuošti namus, net eglės šaką buvau papuošusi mūsų gražiaisiais žaisliukais! Žodžiu, man tai buvo šventė. Aš klausiausi mūsų mėgstamos muzikos, ir tik išmušus vidurnaktį ir išgirdus kieme džiaugsmo šūksnius ir juoką, apsiverkiau... Bet kažkaip nesijaučiau vieniša, atrodė, jog Jis su manim, taip jaučiausi. Anksčiau buvau visiškai tikra, jog gyvenimas baigėsi, jog niekada daugiau nieko nepirksiu - nei naujų drabužių, nei daiktų, niekur neisiu, niekuo nesidomėsiu..... Bet..praėjo kažkiek laiko, gal net ir pusmetis nepraėjo, o aš jau užsukdavau į parduotuves ir nusipirkdavau kokį naują drabužį. Pradėjau rengtis gražiai, pati save fotografuodavau, nuotraukas įklijuodavau į tą sąsiuvinį, kurį rašiau Jam, ir būdavo net džiugu.... Man padėjo viena draugė, ji mane išklausydavo, bet kai jau jai, matyt, atsibodo, ir pradėjo sakyt, kad REIKIA gyvent, reikia linksmintis ir tt, aš nustojau su ja bendraut.... Man dar neatėjo laikas linksmintis, nes niekada nebuvau iš tų linksmuolių, o šiaip kartais nueinu ir į miesto šventes pasidairyt, ir į teatrą... tik, žinoma, nemėgstu didelio triukšmo, vertinu gilesnes, filosofines meno išraiškas. Jau net galvoju, kad reikėtų užsiimti kokia nors veikla, kur galėčiau bendrauti su žmonėmis, būti naudinga, pastebėta, įvertinta... Žinoma, tai turėtų būti susiję su menu ar kažkokiais kultūriniais renginiais. Tiesą sakant, ši vizija kol kas nelabai reali, bet tikiuosi, jog greitai gyvenimas įvažiuos į vėžes - gal ne "visu greičiu", bet tokiu, jog galėčiau stebėti visas grožybes "už lango"... Mano situacija kur kas labiau komplikuota, bet aš tikiu, kad viskas bus gerai. Nepaisant liūdesio ir verksmo priepuolių.... emocijų, nuotaikos kaitų.... "rankų nusvirimo", kartais tampa visai ramu. Man patinka būti vienai nei su per daug "energingais" draugais, nors kartais labai norisi su kuo nors nuoširdžiai pasikalbėti. Manau, jog šis puslapis tam ir skirtas.

Našlė 2015-10-23
Ir aš po Žmogučio mirties į gyvenimą pradėjau žiūrėti kitaip. Pritariu Jums atsirado visai kitos vertybės, gyvenimo prasmę įgavo visai kitą atspalvį. Priešingai negu Jus aš apie meilę nesvajojau, meilę priėmiau skirtingai kiekviename savo amžiaus tarpsnyje skirtingai...savaitiniame darželyje, kai berniukas iš kitos grupės pavaišino saldainiu, mokykloje klasės draugas dažniau patampydavo už kasų, lydėdavo namo ir lūkuriuodavo prie namo, paauglystėje jaunuolio žvilgsnis perverdavo skersai, priversdamas nuleisti galvą. Jaunystėje aistrą, pirmas bučinys ir po trijų mėnesio pažinties vestuvės. Kai sutikau savo Žmogutį buvau jau visko mačiusi gyvenime, patyrusi daug skausmo ir gerai „pakratyta“ gyvenimo. Kai mus likimas suvedė apie jokią meilę net nesvajojau.Tik vėliau supratau ir sužinojau, kas yra tikra meilė. Jis man parodė, leido pajusti visą jos grožį. Gamta...ji buvo mūsų abiejų laimės ir meilės oazė. Nuo mažens aš save laikiau gamtos vaiku (tai kita ilga ir liūdna istorija) gamta tai mano gyvenimo dalis, mano didžiam nustebimui Žmogutis irgi visą savo gyvenimą siejo su gamta. Skaitau ir negaliu patikėti, kad mūsų atvejai labai panašus. Mes irgi elgėmės,kaip paaugliai, vaikščiodami susikibę už rankų, eidami dviese aplinkui niekas neegzistavo...buvome tik MES ir mūsų jausmai vienas kitam. Aš netūnau namuose lankau įvairius renginius tik viena, negaliu būti namuose, tada prisiminimai užvaldo mano mintys...prisimenu gražius savo gyvenimo metus, ašaros rieda skruostais..tik Žmogučiui buvau reikalinga, svarbi, mylima....noriu susirasti panašaus likimo draugų, kurie suprastų mano būseną, kartu praleistum laisvalaikį. Labai sunku būti vienai ir vienišai.

V. 2015-10-23
Na, aš visada buvau labai jautri ir įsimylėdavau greit, bet tai nebuvo tinkamo žmonės. Aš ir gyvenimą. ir meilę įsivaizdavau kitaip... Man atrodė, jog bohemiškas gyvenimas labai patrauklus. Bet..... O kai sutikau Jį, paprastą gamtos, kalnų vaiką, mano visas supratimas apie gyvenimą apsivertė aukštyn kojom. Jis taip pat jau buvo patyręs ir meilių, ir išdavysčių, bet mūsų santuoka mums abiems buvo pirma. Nes abu žinojom, jog tai rimta ir tikra. Kaip niekada anksčiau nebuvo. Ir kad tai - Dievo dovana. Ilgai ruošėmės bažnytinei santuokai, bet taip ir nespėjome. Jo vestuviniai drabužiai išėjo kartu su Juo, manieji dar laukia.... Tačiau mūsų civilinė santuoka ir apskritai - mūsų jausmai, pažadai vienas kitam, manau, jau pasiekė Dievą. Nes juk Dievas mus ir suvedė. Tai LIKIMAS. Man dabar labai sunku, bet aš pasitikiu Dievu, pasitikiu savo Meile, nes Jis man įrodė, kad Meilė egzistuoja, kad ji yra šioje Žemėje, bet būtina surasti savo pusel, savo sielą - dvynę, nes kitaip nieko nebus. Kaip man pasakė vienas žmogus: tu suradai tą savo puselę, tu mylėjai ir buvai mylima, tikrai, nuoširdžiai, be jokio apsimetimo, ir jūs buvote tokie panašūs ir tokie laimingi! O kiek žmonių, net ir sukūrusių šeimas, ir turinčių vaikus, nėra patyrę tokios meilės. jie gyvena kartu, bet išlieka svetimi. Ko gero, taip. Ir aš nebūčiau niekada to patyrus, jeigu nebūčiau metusi visko ir atvykusi į nežinią, rizikavusi viskuo, kad būčiau laiminga, kad surasčiau savo Meilę. Déjà, viskas baigėsi tragiškai. Tačiau liko prisiminimai, kurie man teikia stiprybės, kas beatsitiktų, ir tikiu, kad Jis yra su manim, kad rūpinasi manimi kaip gali, ir pagaliau viskas bus gerai. Žinau tai. Nes Jis taip sakydavo, o aš Juo labai tikėjau. Tikiu ir dabar, ir nors ir ne visda pavyksta, bet stengiuosi Jo nenuvilti.... Todėl mėgstu vienatvę, nes ne visi tą supranta, be to, kiti žmonės ne tokie kaip Jis, o tai mane erzina. Aš labai pasikeičiau, ir dabar man patinka tai, kas patiko Jam. Tame aš randu nusiraminimą, ir netgi džiaugsmą. Norėčiau sakyt, jog nemoku gyvent be Jo, bet...... PRIVALAU.

Našlė 2015-10-25
Mes nebuvome sielos dvynės, mes buvome vienalytė. Todėl ir vadinome vienas kitą.. Žmogutis ir Dušelė. Nežinau ar yra dar pasaulyje žmonių, kurie vienas kitą supranta net tylėdami, jaučia per atstumą, kad jam blogai ar žiūrėdami į vieną daiktą priima vienodai ? Tai ir yra sunkiausiai,kad suvokiu, žinau, taip daugiau nebus...kai trumpam išsikirdavome atrodė, kad amžinybė... tai ką jau kalbėti dabar. Aš daug ką sužinojau ir išmokau iš Jo. Dabar net valgau jo mėgstamus patiekalus, kai ką darau taip, kaip jis. Net darau to ką nedariau ankščiau, bet tai darė mano Žmogutis. Negaliu gyventi prisiminimais, kaip mus buvo gera, ašaros byra pačios. Vis klausiu susimąstau kodėl verkiu, juk buvo taip gera? Prisiminimai tik gražūs...ašaros rieda, skausmas spaudžia širdį. Kodėl likimas toks negailestingas? Tiek mažai leido pasidžiaugti laimingu gyvenimu? Vakar buvo nuostabi rudienio diena- švietė saulutė, po kojomis čežėjo margaspalviai lapai, aplinkui mačiau daug besišypsenčių žmonių...pagalvojau ar mano veide kažkada dar bus galima įžvelgti laimingą žmogų...?

V. 2015-11-09
Šiandien 18 mėnesių.........

Našlė 2015-11-09
Suprantu Jus gerai, aš irgi skaičiuoju dienas, savaites, mėnesius....Nežinau kokiais žodžiais Jus paguosti..uždegiau žvakutes.

Našlė 2015-11-20
Šiandien 10 mėnesių, kai mano Žmogutis paliko mane...

V. 2015-11-21
Aš nesakau to žodžio "paliko", tai ne Jo valia, tai aukštesnė jėga, ir mes negalim žinot, kodėl... Jie nenori mūsų palikti, tai ne nuo jų priklauso, ir Jie mūsų tikrai nepalieka, Jie stebi mūsų gyvenimą, Jie mums padeda, kai labai reikia, Jie visada su mumis. Reikia labai tuo tikėti. Nes taip yra. O padėti Jie gali, nes Jie turi daug daugiau galių nei mes čia, Žemėje. Tačiau už Juos reikia melstis, kaip ir Jie meldžiasi už mus... Viskas bus gerai.................... :)

Našlė 2015-11-29
Likimas man negailestingas...Jis išėjo...ne savo noru... kuo toliau tuo labaiu pradedu tikėti likimu. Sakoma, kad ir kaip norėtume likimo nepakeisti. Gal kažkiek savo pastangų dėka, galima atitolinti ar nukreipti įvykius kita linkme, bet...nuo likimo nepabėgsi, ankščiau ar vėliau vistiek tai kas nulempta įvyks. Mano Žmogutis išėjo...likau viena ir vieniša, kokia nepakenčiama ir sunki ši būsena...Laikas eina, reikia gyventi, bet nėmatau jokios prasmės...

Našlė 2015-12-21
Mano Žmogučio nėra. Jokios šventinės nuotaikos, tai pirmi metai mano gyvenime, kai namuose nesijaučia šventinės nuotaikos....nėra jokio šventinio akcento.... Nelaukiu, keturios šventinės dienos namuose dar labiau skaudins širdį....sunku vienai ir vienišai..... būti niekam nereikalinga....

V. 2015-12-31
Naujieji, 2016 artėja.... Jie tikrai bus daug geresni - ramybės, susitaikymo, tikėjimo ir žinojimo, jog mūsų brangiausieji žmonės mus stebi iš Ten...... ir linki mums visko pačio geriausio, nes jie mus myli ♥

Našlė 2016-01-01
Ačiū už gražius palinkėjimus.....Sutikau 2016 metus...viena su skausmu. Keista.... mane gaubė... tyla, nors aplinkui dangų sudrebindavo fejerverkai, kurie kažkada primindavo džiugias sutikimo akimirkas...dabar jie džiaugsmo neteikė. Tyla ir vienatvė, net telefonai nesuskambo..visi kažkur pranyko, dingo...sunku ir nepakeliama būti vienai. Nežinau ar ištversiu? Šis mėnesis labai sunkus...artėja metinės. Nesu pavydi, bet Jums pavydžiu, kad Jūs turite jėgų ir pozityvių minčių gyventi....man nesigauna...

V. 2016-01-01
Nereikia man pavydėti, mieloji... Galėčiau parašyti labai liūdną ir skaudžią knygą apie savo gyvenimą, bet... Vieną dieną, tiksliau, vieną rudens vakarą mano sužvarbusią ir nuliūdusią širdį atėjo MEILĖ... TIKRA. Nuo tada mano širdis pražydo, įgavo spalvų ir džiaugsmo..... Dabar ji sužeista, kartais dar pakraujuoja, kartais ašaros srūva upeliais, ir iškyla vienintelis klausimas: kodel gyvenimas toks neteisingas??? Déjà, atsakymo nėra. Mes visi šioje Žemėje - tik praeiviai..... Atleiskite, aš visda mėgau literatūrą, poeziją... Gal tai padeda.... Norėjau tik pasakyt, jog man dažnai būna labai liūdna, skaudu, ašaros gniaužia gerklę, negaliu rasti sau vietos, nerandu atsakymų į savo klausimus, bet...aš tikiu Dievą.... ir svarbiausia, aš buvau labai mylima ir be galo mylėjau pati. Man Jo žodžiai skamba ausyse, ir tai suteikia jėgų ir stiprybės. Aš nesu vieniša, aš esu su Juo, visada. Mano bendravimas su juo realesnis nei su šalia esančiais gyvais žmonėmis. Taip ir "stumiuos" į priekį.... Sunku. Tikrai sunku. Bet ar yra pasirinkimas?

Našlė 2016-01-02
Mes turime labai daug panašumų...Manyčiau mano gyvenimo knyga taptų tikras bestseleris. Gyvenimas irgi nebuvo gailestingas, tiksliau išsireikšti ...likimas. Mano TIKRA MEILĖ į širdį, kuri nenorėjo plakti, o protas nematė prasmės gyventi atėjo...vasaros pabaigoje...tarsi norėtų pratęsti vasaros malonumus...šilumą, šviesą, gėlių aromatą, sodų nokinamų vaisių skonį, šiltą vasaros lietų, nuplaunantį visas negandas....Literatūra, poezija, sentencijų prasmių įsigilinimas ...dalis mano laisvalaikio. Aš irgi nerandu atsakymo.....Kodėl likimo siųstą man ŽMOGUTĮ...atėmė? Tai vienintelis pasaulyje žmogus, kuriam aš buvau svarbi, reikalinga, mylima. Mes labai branginome savo MEILĘ ir vienas kitą. Ne, „stumtis“į priekį aš nenoriu. Kam? Dėl ko ?

V 2016-01-05
Taip. Tokių knygų - tokių istorijų yra. Esu išvertusi panašią autobiografinę istoriją, déjà, Lietuvos leidykloms tokių knygų nereikia. O man tai buvo vienintelė pamatyti ir žinoti, kad ir kitiems žmonėms taip atsitinka, kad jie jaučia, kenčia, sielvartauja lygiai taip kaip ir aš... tai man leido suprasti, kad aš einu iš proto, kad mano būsena visiškai normali, nereaguoti į tuos "gyvenimas tęsiasi", "tu dar jauna" ir panašias nesąmones..... Tai leido atsijoti žmones, kas tikri draugai, kas tik iš mandagumo pasiūlo pagalbą, o paskui užmiršta ir tt... Šis išbandymas mus labai pakeičia, svarbiausia nepalūžti visiškai, kai jau atrodo, kad likai visiškai viena visam pasauly... reikia prašyt pagalbos, kad ir namų buityje atsiranda tiek neišsprendžiamų problemų, man jų užkrito tikrai daug.... Prašau pagalbos, ieškau žmonių, dažnai teko nusivilt, bet ir negaliu sakyt, kad nesurandu tikrai mielų ir paslaugių žmonių. Ačiū Dievui. Kažkas man pradžioj pasakė, žinai, po vyro žūties man teko išgyventi tikrą pragarą. Netgi aš tada nesupratau, ką tai reiškia. Dabar suprantu. Bet ir tikiu, kad tai greit baigsis, tos visos problemos. O tada vėl - pavasaris, vasara, gamta, šviesus liūdesys ir prisiminimai, šypsena pro ašaras. Svarbiausia, kad Jis galėtų manim didžiuotis.

Našlė 2016-01-20
Praslinko vienatvės ir skausmo metai....šiandien metai, kai mano Žmogučio nebėra.....

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2016-01-20
Šiandien metinės, kai mano Žmogučio nebėra...Stovėdama prie kapo vėl prieš akis prabėgo mūsų laimingi kartu pragyventi metai. Skruostais riedėjo ašaros...skauda...pasikalbėjau, kapinėse nieko nebuvo, tai kalbėjau balsu...išėjusi iš kapinių kažkaip pasidarė lengva ir gera, toks jausmas, kad kalbėjau, o Jis mane girdėjo ir suprato, tik nieko negalėjo man atsakyti...Metai..vieniems tai mažai, o man atrodo amžinybė....

V. 2016-10-14
Siandien - 6 metai nuo musu susitikimo, svenciu sia diena. Kiekvienais metais svenciu. Siemet pasitaike lietinga diena, taigi niekur neisvaziavau, bet.... prisiminimai, nuotraukos....viskas... be to, dar ziurejau nuostabia tv laida, kurioje dalyvavo knygos, kuria isverciau, autorius. Jis vel prisimine savaja patirti, ir visgi, nors ir su asaromis akyse, bet matau vilti, matau gyvenima, nes likimas mums yra duotas, ir nuo jo neimanoma pabegti, bet reikia tik dziaugtis, kad mano gyvenime Jis buvo, baisu ir pagalvoti, jeigu taip niekada ir nebutume susitike.... Taigi - raudono vyno taure uz mus, uz musu meile, ir ..GYVENIMAS TESIASI ♥