Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Sako reikia susigyventi su artimo Žmogaus netektimi ir gyventi toliau..visi jie klysta, taip gali sakyti tik žmonės to nepatyre arba neturėje labai artimo ryšio. Gyventi...kaip ? Jeigu kiekviena minute prisimeni, galvoji, negali užmiršti ...dar sunkiau būna, kai visur viskas primena ... daiktai, vietovės susijusios su laimingu ir nuostabiu gyvenimu kartu su savo Žmogučiu. Negyventi prisiminimais, o gyventi toliau ...dar viena frazė, kuria pastoviai kartoja aplinkiniai...gal ir nuoširdžiai jie taip sako, bet ar susimąsto ...kokia prasmė gyventi, jeigu saulė juoda, o dušelėje nyku ir liūdna? O svarbiausia supranti ir suvoki, kad daugiau tu niekam nesi reikalinga ....

Įdėjimo data: 2015-09-30


Rašyti komentarą

Dalia 2015-09-27
Visi čia rašantys žmonės yra tai patyrę. VISI. Ir skausmą išgyvena visi panašiai-neigia, pyksta, šaukia, klykia, bet neišvegiamas dalykas yra ir tas, kad su laiku skausmas lengvės. Jis neišnyks, jis bus šalia, panašiai kaip danties skausmas, kurį gali apmalšinti vaistais, tačiau jei neisi pas stomatologą-jis grįš. Skauda visada, kartais, pasineri į kasdienybę, į darbus ir tam tikram laikui pamiršti, bet vis tiek grįžta. Tik laikui bėgant jis nebe toks aštrus, nebe taip skaudžiai pjauna. Ir kas kart vis mažiau kraujuoji. Gali praeiti ne vieni metai kol skaudės mažiau, tačiau visi mes tą iškentėm ir patikėk- iškęsi ir tu. Stiprybės.

Našlė 2015-09-28
Nežinau ar užteks kantrybės laukti...Laukimas tai gyvenimas...o gyventi visai nesinori. Robotas -- eini, darai, atlieki....Tik veiksmai, judesiai...Gyventi - mylėti, jausti, džiaugtis...vargu ar tiek jausmai dar aplankys. Man atvirkščiai kuo toliau, tuo sunkiau.

Garbanėlė 2015-09-30
Suprantu Jus... praėjo daugiau nei pusė metų... skausmas nemažėja, tuštuma didėja... Šiadien mano žmogučio gimtadienis, jam būtų 38... Kodėl...? Už ką...? Visą dieną kamuoja tik klausimai ir prisiminimai paskutiniojo gimtadienio, kurį šventėme ligoninėje... Niekas nebemiela... Gyveni, dirbi... Bandau žiūrėti į gyvenimą su viltimi, kad kažkas pasikeis, kad prašviesės... Tik nežinau ar užteks jėgų laukti... Laukime kartu... pabendraukime... išsipasakoji, supranti, kad šioje aplinkoje visi turi savus išgyvenimus, ir jautiesi suprastas, o tai jau yra nemažai.. Stiprybės.

Našlė 2015-10-06
Širdį drasko... Nebus, taip nebus... Tačiau dar likusi gyvenimo atkarpa leidžia patirti kitus jausmus. Apsidairykime, pakelkime akis į dangų. O gal Ten bus šviesiau? Pamatykime praskrendantį paukštį, saulę , debesėlį. Rudenėjantį mišką, nuauksintus medžius. Pasidžiaukime tuo, nes, kai užmerksim akis, ir to nebus.

Našlė 2015-10-07
Kai gyveni kaip robotas, vargu ar gali būti kažkokie jausmai? Juk ....tai tuščia bejausmė dežė atliekanti tam tikras funkcijas. Akis į dangų aš dažnai pakeliu, bet su kitomis mintimis ir klausimais: Kaip ten, mano Žmogučiui? Ar susitiksime ten? Likimas žiaurus ir negailestingas, leidęs pasidžiaugti gyvenimu, o paskui viską atėmęs. Žmonės sako, tai bausmė už protėvių, mano neteisingai nugyventus metus. Dėl protėvių nežinau, bet aš stengiausi ir gyvenu nieko neskriausdama, neapgaudinėdma, visada nuoširdžiai ir atvirai bendraudama su žmonėmis, nors kartais šiais laikais dažnai būnu netaip suprasta. O ir šiais laikais atvirumas ir nuoširdumas, tai pačios „blogiausios“ žmogaus savybės.