Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Ieskodama pagalbos kaip susitvarkyt su skausmu, atradau si puslapi. Jau praejo du menesiai, kaip mano sunus iskeliavo is sio pasaulio. Zuvo Norvegijoj, motociklo avarijoje. Praleidau 4 kosmariskas naktis Oslo ligoninej, melsdama Dievo stebuklo...stovi man akyse tas paskutinis jo paveikslas, atsisveikinant...perrengtas marskineliais, tik aparatai palaike gyvybe...tas skausmingas paskutinis zvilgsnis i savo vieninteli sunu, pries uzveriant palatos duris...paaukojau organus transplantacijai...Kodel Dievas pasaukia geriausius?! Jis pats buvo isgelbejes gyvybe zmogui, visada padedavo kitiems, buvo saziningas ir be galo darbstus, turejo tiek planu...Kelyje visada galvodavo apie kitu sauguma...ir zuvo del kito kaltes. Mes buvom labai artimi. Negaliu isgyvent sito nepakeliamo tustumos jausmo, to begalinio skausmo. Ziuriu i dangu, i tas begalines platumas, ieskodama jo...savo sunaus. Ir galvoju, ar mes turesim galimybe toje platumoj susitikt dar karta? Ir mama mane paliko(mire), kai man buvo 10 metu, tevelis taip pat nesulauke gilios senatves...bet sunkiausia dabar. Vis isivaizduoju jo balsa, skambinant man, ar atsiliepiant telefonu...kiekviena gyvenimiska situacija, susiijusi su juo...negesta zvakeles, viliuos, kad Dievas tikrai yra, prieme jo siela i savo globa...tik baisu, kai suvokiu, kad jo veido niekada nebepamatysiu...

Įdėjimo data: 2015-07-26


Rašyti komentarą

Viltė 2015-07-27
Užjaučiu jus begaliniai, tikrai suprantu jūsų skausmą ir tai ką jaučiate, nes pati išgyvenu tą patį, tik aš jau du metus gyvenu be sūnaus. Man taip pat buvo ir yra labai svarbu kur jis dabar, kas už mirties ribos...., atsakymų ieškau iki šiandienos. Žinau tik viena - mes už juos turime melstis, pasitikėdami Dievo meile ir gailestingumu, tik tikėjimas ir viltis padeda gyventi, kitaip viskas tarsi netenka prasmės. Skausmo niekas stebuklingai nenuims, nei vaistai, nei psichologai, tiesiog turim mokintis gyventi be jų, bet tuo pačiu su jais mūsų širdyse ir tikėjimu, kad tikrai susitiksime tenais, amžinybėje..... Rašote – „negaliu isgyvent sito nepakeliamo tustumos jausmo“, gal pabandykit tuštumą užpildyti malda arba nueiti ar nuvažiuoti į rekolekcijas. Šiandiena ir aš važiuoju į Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčią, kur vyks vidinio išgydymo rekolekcijos, kurias organizuoja sielovados bendruomenė „Gailestingumo versmė“. Tad šiandiena melsiuos už jus ir jūsų sūnų.

Našlė 2015-07-27
Nežinau kokius atrasti žodžius Jums paguosti. Jūsų skausmą suprantu, aš taip gyvenu jau pusę metų. Jūsų apsiprendimas paaukoti organus, suteikė viltį kitiems žmonėms gyventi. Tai labai drąsus ir kilnus žingsnis. Ne visi dar gali tam ryžtis. Jūsų sūnaus dalelė gyvena žmoguje. Veidą galite pamatyti nuotraukoje..sunkiausia manyčiau neišgirsti jo balso, nejausti draugišką apsikabinimą. Skausmas, deginatis krūtinę drąsko širdį ir mąstai, ką aš blogo padariau, kad man taip atsitiko. ? Stiprybės Jums.

vaiduke 2015-07-28
Uzjauciu Jus labai, bet Jus gerai padarete paaukojusi sunaus organus kitiems...Jus nuostabi moteris, esu tikra, kad Jusu sunus Danguje, kaip ir mano mamyte...

Justo mama 2015-11-25
As tikiu, kad kiekvienam zmogui skaudu laidoti artima zmogu, bet vaiko netekti -tai kazkas nezmonisko, nesuvokiamo. As taip pat suradau ta puslapi po mano sunaus nuzudimo, pries du metus. Jam buvo 26 metai. Suduzo visas mano gyvenimas, viskas pasidalino i 2 dalis.PRIES IR PO. As labai uzjauciu jus ir zinau kaip jus jauciates. Pirmus menesius buvo kosmaras, tiesiog puldinejau kazkur, kazko ieskojau. Pasineriau i savo skausma visa galva. gal kazkiek palengvejo (jeigu taip butu galima pasakyt) po sunaus metiniu. Po truputi ismokau gyventi su netektim. Tikrai zinau,kad jam labai bloga, kai as verkiu. Man tiesiog viskas krenta is ranku, jis man neleisdavo uzdegti zvakes prie jo nuotraukos. Tada as JO atsiprasineju. Kaip tik po 2menesiu po Justuko zuties, as buvau pas kuniga, kuris bendravo su juo ir jis padejo mano vaikui pereiti i kita lygi, nes jam buvo sunku palikti si pasauli, ir per musu asaras jis nezinojo kur jam eiti. As suprantu, kad daugelis pagalvotu, kad man stogelis pavaziavo, bet man atrodo, kad Jums as galiu padet, as ir pati kreipiaus i mama, kuri buvo palaidojus sunu. As jos nepazinojau, bet ji man labai padejo. o kad jusu sunelis yra danguje -100procentu zinau. As ziauriai ilgiuos savo vaiko, bet suprantu, kad nieko pakeist negaliu ir turiu gyvent del savo artimuju, kurie mane myli. Ir Jus laikykites, brangioji. Kreipkites, jei noresit tiesiog pasikalbeti apie savo skausma. Mes neturejom galimybes paaukoti organu, bet man tikrai butu lengviau, jei zinociau,kad nors dalele mano vaiko gyvena, kad kazkam pagerino gyvenima ar net isgelbejo gyvybe. Jus labai teisingai pasielgete.