Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Vakar atsisveikinau su savo geriausiu draugu, šuniuku, kuris su manimi buvo 12 metų. Buvau dar trylikametę, kai eidama su mama mieste, pamačiau tokį gražų kudlotą mišrūną prie konteinerių beieškančio maisto. Tada tyliai pašaukiau "ciuci ciuci", kad mama neišgirstų ir jis pradėjo mus sekti, sekė iki pat namų apie 3-4 km. Taip pas mus jis atsirado. Buvo be galo meilus, geras, nuoširdus, paklusnus, užjaučiantis gyvūnas. Kai pešdavomes su sese išskirdavo, kai verkdavau guosdavo. Gaudavo daug skanių kasnelių. Trejų metų sirgo akmenlige labai pergyvenom, bet pagijo. Šešių metų atsirado auglys ant uodegos, bet tikriausiai riebalinis, dešimties metų atsirado auglys po uodega, neretai kraujuojantis. Vienuolikos metų pradėjo stipriai žilti plaukai, pradėjo save stipriai laižytis, kasytis, tepėm tepalais visokiausiais, artėjo žiema, siuvom striukes jam, kad tik nebūtų šalta eiti į lauką. Bendra savijauta dar buvo gera. Tačiau po kelių mėnesių šuo tapo vangesnis, bet labai daug valgė, bet tris kart dienoj tuštindavosi ir tik skystai. Pirkom vitaminus, papildus, kartais susitvarkydavo išmatos. Dar po mėnesio pradėjo staigiai pūstis pilvas, aš galvojau, kad tai dėl nutukimo, nes žvėriškai valgė, duodavom geros mėsos išvirtos su ryžiai arba grikiais, kartais leisdavom paskanauti makaronų. Pilvas pūtės, kol vieną dieną jau šuo nebelipo laiptais žemyn į lauką, nebebuvo jėgų, nieko nebeėdė, pradėjo labai sunkiai kvėpuoti, naktim dusdavo, nebesistodavo. Labai daug gėrė vandens ir daug šlapinosi. Kaip viskas atsitiko dieną naktį į Velykas. Nusprendėm po Velykų iš karto pas veterinarą, gal lašelinę pastatys, gal vaistų nuo skausmo, aš apie migdymą negalvoajau, tačiau mama jau kalbėjo apie tai, nes buvo gaila gyvūno. Nuvažiavome vakar į veterinarijos kliniką, tai paklausius šuns širdelės, sakė, jog neina per esančius plaučiuose vandenis nieko girdėti, liepė nelaukiant migdyti ir nebekankinti gyvūno, nes toliau tik kančios. Man ašaros, mamai ašaros, ir priėmėm sprendima. Širdis plyšta, kaltinu save, kad nevedžiau šuns jau pas veterinarą, prieš, nes esame skaudžiai nukentėję, maniau išgydysim šunį, nors pamatę prieš metus šuns auglį ant uodegos veterinarai, perspėjo, jog gali būti piktibynis. Labai graužiu save, kad atbėgus pas mama į namus išnešti į lauką šuns, jo nebenešiau, nebenorėjau kankinti, jis jau buvo po savim pasišlapinęs. Tada puoliau į vaistinę pampersų, grįžus mama pasakė, jog nuėjo šuo iki virtuvės pasituštinti, buvo labai švarus šuo, niekada gamtinių reikalų namuos nėra padaręs. Paskutinėm dienom jį pastoviai šnekinom glostėm, bučiavom, mylavom, o vet klinikoj užmigdėm, aš jį glosčiau iki pat paskutinio... Dabar kartais pasijaučiu žudike, kad nusprendžiau migdyti, tai liepė veterinarai, sakė nebūti egoiste, šuniui niekuom nebegalima pagelbėti. Širdis plyšta iki negalėjimo ir man, ir mamai,ir sesei, ir močiutei. Dvyliką metų kartu...

Įdėjimo data: 2015-04-08


Rašyti komentarą

Vaida 2015-04-10
As suprantu tave...as per savo gyvenima esu netekus naminiu gyvuneliu, kuriuos be galo myjejom ir stengemes padeti, vezem pas veterinara, net i ligonine pagulde buvom ...bet dabar kai netekau mamos, viskas atrodo kitaip...paminejai kad turi mama, apkabink ja.

gedinti 2015-04-10
Užjaučiu netekus mylimo gyvūno. Tai, kad buvai su juo iki paskutinės akimirkos - turėtų guosti ir palaikyti. Šunelis paseno ir mylimų žmonių apsupty išėjo... Mano šunelis mirė prieš 1,5 savaitės. Nesupratau, kad reikėjo nedelsti nė dienos...Šunelis nė dienos negulėjo, tik sunkiau lauke kopdavo į kalnelį, truputį kosėjo, daugiau lekavo...Buvo linksmas, žaidė, miegojo kartu...Grįžusi vakare radau jau mirusį...negalėjau patikėt, kaltinau save, kad neatsisveikinau, kad nepadėjau....Gyvenimas sustojo ir....nesinorėjo gyvent be jo....Deja, nieko nepakeisi, save bausdama ir kankindama jau nebepadėsi....Matyt, taip turėjo būti....Mūsų mylėti gyvūnai gyvens mūsų širdyse...Stiprybės Tau.

2015-04-10
Labai sunku. Tiek klausimų, kodėl nevedžiau pas veterinarą kai tik pradėjo plikti, vėliau kai pradėjo pūstis pilvas. Gal tai buvo baimė, kadangi netekau katės po nesėkmingos operacijos, bijojau, kad daktarai pablogins situaciją, o mes šuniuką aštuonis mėnesius dar judrų turėjom. Atrodo paradoksalu, gi netekau ir tėčio, bet tai buvo prieš tryliką metų, o skausmas toks pat. Šis šuo buvo geriausias draugas, kuris ne tik išklausydavo, bet braukiant ašarą ir paguosdavo, laižydavo rankas, kad apramintų. Jo meilė man, mano mamai ir seseriai buvo besąlygiška. Ir aš, ir sesuo po darbų skubėdavom pas mamą, kad aplankytumėme jį, nujautėm, kad ateina ta diena... Bet nenumanėm jog taip stipriai skaudės.

gedinti 2015-04-12
Labai suprantu dėl netekties skausmo. Sutinku, kad skausmas toks pat- netekus mylimo artimo...Ir aš tą patį jaučiu...Taip pat skaudėjo netekus ir tėčio, taip pat - ir mylimo draugo... Man vis atrodo, kad jei matai, kad šuniuko gyvybinės jėgos senka, kai jam skauda, kai pasikeičia visa jo išvaizda, kai tuštinasi po savim, tai jam palengvini išėjimą užmigdant... Turėtų guosti, kad dabar jau nesikankina. Laikykis... Mano šunelis mirė staiga - iki šiol neatsigaunu, kad taip jo netekau, kad tam niekaip nebuvau pasiruošusi...Sunku labai. Guodžia tai, kad šioje svetainėje gali uždegti žvakutę, kad gali pasiguosti...

medziusviesa 2015-04-13
Kritiškiausią gyvenimo momentą mums turėtų rūpėti vienintelis klausimas: O kaip dabar pasielgtų Meilė? Yra tokių liūdesio akimirkų, tokių sielvarto išdegintų plotų Širdyje, prie kurių prisilytėti tegali Dievas.