| |
Vakar netekau savo ištikimo ir brangaus draugo - taksiuko. Radau jau mirusį, susirietusį ant kilimėlio. Negalėjau patikėti, kad taip atsitiko. Kaip tik grįždama iš darbo galvojau skambint veterinarui, nes pati pradėjau įtarti širdies ligą. Pasikartojo 3 kartą per mėn., tik nesuvokiau iškart, kad tai širdis, mat šuo kosėjo, žiaukčiojo. Galvojau, kad suėdė kažko ar peršalo. Po kelių dienų praėjo. Džiaugiausi, kad pasveiko. Pasikartojo vėl - lauke vis lekavo, sunkiai ėjo - tai nešiojau ant rankų, apklostydavau, paguldydavau namie. Šuo gerai ėdė, žaidė, bendravo. Vėl, pamaniau, praeis. Tik kelias dienas kelis kartus šuneliui lauke buvo sunkiau. Patausodovau ir nešiodavau. Paleisdavau, kai rankos nuskausdavo, nes ir didelį šunį kartu vedžiojau. Dar patempdavau už petnešų, kad pats šiek tiek eitų. Dabar labai to gailiuosi, kad timptelėdavau, raginau (kartais tekdavo taip elgtis iš anksčiau, kai jam nepatikdavo darganotas ir šaltas oras, tai tekdavo ragint...). Kaip viso to gailiuosi....Netikėjau, kad mirtis taip greit užklups, kad širdelė neatlaikys. Kad negalėsiu būt šalia, kai mirs. Turėjau būti šalia... Nemaniau, kad taip staiga užklups mirtis. Atrodo, galėjau, bet nesugebėjau padėt savo geriausiam, brangiausiam draugui. Su juo buvome kartu beveik 14 metų. Dabar netekau ir dalies savęs...Neįsivaizduoju, kaip gyvensiu be jo. Jaučiuosi taip pat, kaip palaidojusi (pati turėjau ir palaidot...) artimiausią šeimos narį. Nei gyvent, nei valgyt, nei miegot - nieko negaliu....Taip liūdna ir dar ta širdgrauža ir kaltė, kad nespėjau padėt....
Įdėjimo data: 2015-03-31 |
Rašyti komentarą
medziusviesa 2015-04-08
Begaliniai norėčiau Jus paguosti, bet gerai žinau, kad netekties metą visi žodžiai, kad ir kaip rūpestingai juos rinktumėmės, lieka nebylūs... Todėl kartais pati geriausia paguoda – Meile alsuojanti Tyla tarp žodžių. Dėl nieko savęs nekaltinkite, dėl savo Šuniuko Jūs padarėte viską! Tai, kad savo geriausiojo Draugo Išėjimo akimirką nebuvote šalia, yra didi Paslaptis, sklidina kažkokios mums nežinomos gilios, MYLINČIOS prasmės. Galbūt toks buvo Jūsų Draugo paskutinis troškimas – iš besąlyginės Meilės Jums apsaugoti Jus nuo nepakeliamo Išėjimo akimirkos skausmo. Tiek gyvendamas Žemėje, tiek dabar, šią akimirką, laigydamas po dieviško grožio Dangaus Sodus, Jūsų Angeliukas nepaprastai gerai žinojo ir žino, kad dėl jo Jūs paaukotumėte visą savo Meilę. Jis taip pat Jus be-ga-li-niai MYLI. Dabar. Ir VISADOS.
Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-04-10
Be galo ačiū už šiuos paguodos kupinus žodžius...Taip svarbu juos PAJAUSTI....AČIŪ... Tik dabar prašydama paguodos iš Dangaus...pradedu jausti gyvenimą, po truputį bundu iš sąstingio...Be galo liūdna ir šalta namuose be brangaus ir ištikimo draugo...Mokausi nelaukt, mokausi gyventi be jo...Daug ko teks išmokti...Taip mylėti ir atsiduoti kitam...Šiandien ašaros jau atneša ir paguodą....Anksčiau buvo tik bukas skausmas...Toks pat kaip netekus artimo žmogaus. Žinau, ką sakau, nes tą patyriau...Turiu patikėt, kad laikas ir paguoda gydo...
gedinti 2015-04-10
Be galo ačiū už tokius jautrius žodžius....Juos skaitant ašaros "atšildo" sustingusią širdį...Suprantu, kad reikia gyventi...Anksčiau gyvenimas buvo sustojęs...Jaučiau tik skausmą ir neviltį....Dar kaltę... Dabar ašaros suteikia ir gyvybę...Nuoširdžiai dėkoju...
Fatale 2015-04-10
Aš taip pat netekau savo augintinio antradienį. Priėmėm sprendimą mygdyti, taip ragino veterinarai. Šuneliui buvo siaubingai išsipūtęs pilvas, pilni plaučiai vandens. Šuo duso kosėjo, tad ir liko neaišku kokia priežastis, bet nemanau, kad širdis. Visada lieka tie klausimai kodėl nedariau to ar ano? Gal būčiau padėjus? ir t.t... Esmė, kad mes atsimename labai gražius prisiminimus su jais ir niekada jiems nelinkėjome nieko bloga. Stengėmės ir jaudinomės dėl jų.
|
|
|
|
