Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
2015-01-16 mire mūsų su sese tėtis. Esu jau močiutė ir teko daug patirti, bet pasiruošti susitikimui su artimo netektim nepavyksta. Nežiūrint į tai, kad su tėčiu paskutinius 10 metų visiškai nebendravom o gal būtent dėl to išgyvenu didžiulį sielvartą. Na, nebendravimas tai galimybė bet kada atnaujinti santykius, tačiau dabar viskas nutrūko....Jis nebuvo geras tėtis, tačiau jis buvo...Verkiu kai niekas nemato...nes juk esu stipri...turiu būti stipri...bet nesu stipri likusi pati su savimi.  Atleisk, kad prisimenu tave visokį, bet tu visoks ir buvai...Kol kas dar verkiu tiesiog verkiu nes norisi verkti kai esu viena...nes prie kitų esu stipri, kadangi turiu būti stipri.

Įdėjimo data: 2015-01-21


Rašyti komentarą

Vis dar laukiu 2015-01-23
Artimojo mirtis visada mus paveikia ir suteikia skausmo. Juk jau niekada nebus po to. Ir artimu zmoniu mes neturim daug. Jums dar skaudu ir del patirtu nuoskaudu, to mes negalim isvengti, tai zmogiska. As nebeturiu dukters, tai kazin, ar busiu mociute, mano artimuju ratas labai sumazejo, dziaukites ir branginkite tai, ka turite. Stiprybes jums.

Suprantu... 2015-01-24
Suprantu jus puikiai... Nes lygiai taip pat jauciausi as, kai mire mano tetis - nors jis taip pat nebuvo geras... Menesi po jo laidotuviu verkiau be perstojo ir pati nesuvokiau kas man darosi... Gal kad taip ir nebuvo galimybes gyvenime kazka pakeisti, susitaikyti... Jau praejo 4 metai kai jo nebera... Siandien as zinau, kad atleidau jam uz viska, kad atiduociau bet ka uz galimybe ji nors akimirka pamatyti, apkabinti... Toks turbut gyvenimas... Kalbekim kol esam gyvi - paskui bus per velu... O gal atleisti niekada nevelu...nezinau... Stiprybes...

Viltė 2015-01-24
Labai užjaučiu jus ir jūsų sesę netekus tėvelio. Žinote, dabar jau nesvarbu koks jis buvo... jums labai skauda, kad jo jau nėra, bet į klausimą kodėl išgyvenate tokį sielvartą atsakėte pati - "kad su tėčiu paskutinius 10 metų nebendravom", juk 10 metų tai ne 10 dienų.... Tikrai jūsų dėl to nekaltinu, jums geriau žinoti, kodėl taip buvo, bet dabar turite jam viską atleisti ir ne tik atleisti, bet ir pati atsiprašyti, apkabinti jį širdyje ir jei galite palydėti jį su malda.....galvoju, kad tai jus kažkiek išlaisvintų nuo skausmo. Netekę mes verkiam visi, aš verkiu antrus metus, bet nereikia bijoti ašarų ir jei norite verkti tai ir verkite, tik nesuprantu kodėl jūs privalote būti stipri, kas jums tai sakė, jūs prieš nieką neprivalote būti stipri, būkit tokia kokia norite būti,nes ir stiprybė tampa tobula silpnume.