Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Rytoj bus du menesiai, du juodi kancios veriancio skausmo ir begales asaru menesiai. Skausmas smaugia gerkle. Nebegaliu tiketi dievu, nes mano mergyte tikejo juo, o jis nusigreze nuo jos tada kai buvo reikalingiausias. Kaip gyvent, kai naujas rytas suteikia tik skausma, del ko gyvent, kai is taves ateme, tavo viso gyvenimo kurini. Ji buvo daug geresne uz mane, net nemokejo pykti, o zmonese mate tik geriausias ju savybes. As pavydejau net sau kad turiu tokia grazia, protinga mergyte. Kodel neleido, pasidziaugt jaunyste, kodel neleido jai but laimingai, ir mirt sulaukus gilios senatves. Jei dievas yra tai kodel jis pasiima, gerus, nekaltus vaikus ir mus palieka tokiame skausme, kaip reikia juo tiket dabar

Įdėjimo data: 2015-01-15


Rašyti komentarą

Viltė 2015-01-16
Labai jus užjaučiu ir tikrai suprantu jūsų skausmą, mums visoms jis toks pat sunkus, kaip ir jums. Suprantu ir jūsų šauksmą - o kurgi tada buvo Dievas? Patikėkit, ir aš kunigui sakiau - aš netikiu, kaip galiu tikėti, jei atėmė mūsų begaliniai mylimą ir brangų sūnų, kuriuo mes taip pat džiaugėmės kaip ir jūs. Kunigas taip pat neturėjo atsakymo, bet tiesiog kalbėjomės apie Dievą, apie sūnų, apie gyvenimą, apie gyvenimo prasmę... o išeidamas pasakė - jam reikia maldos ir kad jis už jį melsis..... Iki sūnaus mirties nebuvau labai tikinti, meldžiausi kiekvieną dieną, bet į bažnyčią nueidavau gana retai, apie patį tikėjimą žinojau irgi labai nedaug, netgi gyvenome be Santuokos sakramento.... bet po sūnaus mirties galėjau skaityti tik maldas, kurios mane tarsi guodė ir gydė.... taip malda atėjo į mano gyvenimą, atėjo ir Jėzus... Iš tiesų praėjo 1 metai ir 7 mėn., o atrodo, kad viskas buvo tik vakar, kiekvieną rytą keliuosi su mintimis apie jį ir guluosi galvodama apie jį, žinau tik viena - jis buvo, yra ir bus..., ir turiu viltį, kad mes susitiksim ten, danguje, pas Dievą.... Tikėjimas ir viltis padeda keltis ir eiti... Suprantu, kad jūs negalite melstis, jei negalite tai ir nesimelskite, o aš ir dar viena šioje svetainėje rašanti mama (o gal prisidės ir dar kas nors) iki Velykų kiekvieną sekmadienį 21 val. melsimės už visų, čia rašančių vaikus, brolius, seseris, tėvus...

Vis dar laukiu 2015-01-20
Aš dukros, svarbaus žmogučio savo gyvenime neturiu jau metai ir trys mėnesiai. O skausmas aštrus kaip ką tik nelaimė būtų įvykus. Ji tokia gyvybinga, veikli buvo, gabi ir graži.

Netobulas Angelas 2015-04-11
Paskaičiau jūsų išgyvenimus. Atrodo, aš rašiau. Tik man vyras. Būtent, net sau pavydėjau koks jis nuostabus buvo! Visada jutau jo meilę. Ir taip pat pykau ant Dievo. Mirė pernai prieš pat Velykas. Pykau dėl tokios neteisybės... Sukau ratus aplink bažnyčią ne vieną dieną norėdama parėkti nuėjus UŽ KĄ? Bet taip ir nenuėjau, neišrėkiau, su kunigais nekalbėjau. Nes supratau, kad nepasakys už ką. Pernykštes Velykas ignoravau. Sėdėjau prie stalo ir pykau ant visų kaip jie gali velykoti? Galų gale kodėl mano mylimasis prastesnis yra už patį Dievą, kai Dievas prisikėlė, o mano ne. Negeri žodžiai, žinau. Bet taip galvojau tada. Šiemet truputį pyktis atlėgo. Nors UŽ KĄ netekau vis tiek nežinau. Negaliu melstis. Neišeina. Niekaip. Bažnyčioje būti galiu. Bet nesuprantu ką kalba. Ar protas atsisako suprasti, ar negaliu jausti, nesuvokiu. Į bažnyčią ėjau tik į mišias mano vyrui užpirktas. Taip pat guodžia tik viena mintis, kad susitiksiu Jį. Kad tik laukt reikia. Jaunas žmogus, daug daug kančios ir ilgesio metų manęs laukia. Negaliu palūžti, kaip benorėčiau pas jį. Negaliu suteikti skausmo savo vaikams, negaliu norėti palikti savo mažučius dar ir be mamos. Ir taip nuolat žliumbianti, tai jau mama ne kaip visų... :( Gerai, kad kūdikis nors dar nesupranta, o vis čiauška pirmuosius skiemenis "TETE" ir neįsivaizduoja ką tai reiškia...

Viltė 2015-04-27
Labai sunku ištverti netektis, bet jūs ne viena, jūs su kūdikiu, tai irgi begaliniai didelė dovana. Mes visada užduodame klausimus - kodėl man, už ką..., o kaip kitaip, kaip gali neužduoti tokių klausimų, kai netenki jauno vyro, vaiko, žmonos, taip atsitinka visiems. Netgi susirgus mes užduodame tuos pačius klausimus... Mums neįmanoma suvokti Dievo veikimo ir duotų išbandymų, mums neįmanoma suvokti perspektyvos amžinybėje, bet mes daug atsakymų randame Šv. Rašte ir ne tik apie amžinybę, bet ir apie gyvenimą, gyvenimo prasmę ir esmę. Rašote, kad negalite eiti į bažnyčią, kad nesuprantate, ką ten kalba, kas vyksta, bet jūs galite sužinoti. Tikėjimas yra kelionė ir labai gerai, kai šioje kelionėje yra žmogus, kuris gali jus palydėti šioje kelionėje, kitaip pasakius Dvasinis vadovas, kuris padeda augti meile Dievui ir žmonėms. Jei norėtumėt galėčiau jums patarti ką galėtumėte paskaityti, kad bent kiek pažintumėt tikėjimo, bažnyčios, Šv. Mišių esmę. Noriu pasakyti jums tik viena – Dievo meilė yra didesnė už jūsų skausmą