Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Pries tris savaites pasikore mano jaunesnioji sesute, jai buvo tik keturiolika, kiekviena minutę ieškau atsakymo kodel ji mane paliko, kodel nepagalvojo kaip bus skaudu, kaltinu save dėl visko ko nepasakiau ir nepadariau, gal bent vienas žodis ar poelgis būtų pakeitęs jos apsisprendimą... nezinau... negaliu palūžti nes neseniai susilaukiau dukrytės, jai tik mėnesiukas... sesuo turejo buti kuma, šitaip džiaugėsi leliuko gimimu, net tai jos nesustabdė, kartu su artimaisiais bandome rasti visas užuominas, kodel taip ji padare...visad atrodė kad ji yra linksma, turejo begale planu, netgi ta pačia mirties diena planavo kalėdini vakarėlį mokykloje... radome tarp jos daiktu laiškus kuriuose rasė kad nuo visko pavargo, nuo meno mokyklos, mokytoju...niekas jos nevertė lankyt tos mokyklos nebuvo jokio spaudimo... nesuprantu kaip galėjau nepastebėti kad jai buvo sunku....

Įdėjimo data: 2015-01-07


Rašyti komentarą

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-01-07
Kažin ar mes rasime tas priežastis. Mano dukra taip daug planavo, daug ko norėjo, vis klausinėdavo ar jau padariau tai ko ji prašė, ar jau sumokėjau už bendrabutį, ar jau paklausiau dėl praktikos. Sąsiuvinyje mačiau, kad buvo pasidariusi sąrašą kalėdinių dovanų mamai, broliui. Buvo tokia veikli, energinga. Jau metai kaip jos nėra, o taip širdyje negera. Taip norėčiau jos paklausti kas jai atsitiko, bet kažkodėl net nesusapnuoju.

Sesuo 2015-01-07
Uzjauciu jus dėl dukrelės, as taip pat vis laukiu sapno kuriame sesute bent mažiausia ženklą duotų kas kaip kodel...ar jai dabar geriau...bet dar nesulaukiau.

Irma 2015-01-08
Labai uzjauciu del sesutes... radusi si puslapi buvau is ties nustebusi, kiek daug zmoniu ir labai jaunu netenkame. As taip pat esu viena is ju. Netekau brolio. Pasikore man benunant namie...paliko mane 10 dienu likus iki jo 21ojo gimtadienio. Paliko laiska, bet kad ir kiek skaityciau, kad ir kokiu uzuominu ieskociu nerandu ar tiesiog nesugebu izvelgti svarios priezasties tokiam sprendimui. Tikiuosi, jog jus ne viena ir turite su kuo pasidalinti skausmu, mintimis, sirdgela. Man to deja labai truksta...

Viltė 2015-01-08
Mes visada norime ženklų, mums tai yra begalinė paguoda, tiesiog žinojimas, kad jie yra, tiktai kitur....ir galvoju, kad mes visos trokštame tik vieno, kad jie būtų pas Dievą. Netekusi sūnaus ieškojau atsakymų, o kur jis dabar ir ką aš galiu dėl jo padaryti, skaičiau daug knygų, buvau pokalbyje su kunigu, ėjau viso gyvenimo išpažinties..... ir tame ieškojimų kelyje supratau, kad per sūnaus netektį atradau Dievą, nežinau kaip toliau gyvenčiau jei neturėčiau tikėjimo.

Sesuo 2015-01-08
Skausmu pasidalinti gal ir butų su kuo, taciau abejoju kažkodėl ar mane suprastu.., o dėl tikėjimo Dievu...tai vis kyla klausimas, kaip jis gali leisti sitokiems dalykams įvykti...?

Irma 2015-01-08
Kodel galvojate, kad niekas jusu nesuprastu?

Sesuo 2015-01-08
Vyras stengiasi kad kuo mažiau mastyciau apie sesute, nes sako jog taip tik dar labiau skaudinu save, tėvai ir taip didžiuliame skausme, tad nemanau jog galetu mane isklausyt...

Sesuo 2015-01-08
Vyras stengiasi kad kuo mažiau mastyciau apie sesute, nes sako jog taip tik dar labiau skaudinu save, tėvai ir taip didžiuliame skausme, tad nemanau jog galetu mane isklausyt...

Sesuo 2015-01-08
O kodel Irma nera kas jus paguostu? Gal jums taip pat atrodo kad jūsų tiesiog nesupras... Labai Uzjauciu jus dėl brolio, skaudu kai prarandam artimiausius žmones... Ypač isivaizduoji kaip sunku kad jis išėjo jums būnant namie...as savo sese radau netoli namų, kartu su tėčiu ir vyru... bandėme gaivinti, bet deja... tebestovi visi vaizdai akyse, tur but niekada jie nedings...

Irma 2015-01-08
Kadangi mano aplinkos zmones sako ta pati, jog turiu gyvent toliau. O tevai sitos temos liest nenori, kadangi mato mano kaltes tame. Tad ir lieku su savimi... mano brolio sirdi po pusvalandzio gaivinimo dar sugebejo priverst plakti ir tai ivyki seke 8 dienos ir naktys reanimacijoje laukiant geru ziniu. Taciau...po 5 dienu jau buvo pranesta, jog medicina bejege, kadangi smegenim padaryta neatstatoma zala. Tad buvo paliktos 2 dienos stebuklui ivykti, po kuriu seke paskutinioji diena, kai, deguoni teikianti, tubele buvo istraukta ir palikta laukimui, kol sirdis pati uzges. Buvo siaubinga savaite, taciau izvelgiu ir teigiama puse, kadangi turejau tas kelias dienas po pokalbio su gydytoju atsisveikinimui. Na jusu atveju, kaip bebutu, reiketu labai pasaugoti save del mazyles...

Sesuo 2015-01-09
Jokiu atveju nesame nei vienas kaltas dėl artimuju poelgio...nemanau jog tėvai gali kaltint tave.... Nors kiekvienas tokioj situacijoje ieskome kaltu...as asmeniskai norėčiau kaltint savo tėvus kaip jie būdami šalia kiekviena diena nieko nepastebėjo       (as jau gyvenu atskirai nuo sesutės, nes ji 10 m. Uz mane jaunesne), bet zinau jog šitaip negalima mąstyti...as apskritai dar negaliu suvokt jog sesutės nebera....

Irma 2015-01-09
Butent del to ir mano tevai linke izvelgti mano kalte. Kadangi paskutinius 3 metus gyvenau su broliu Didziojoje Britanijoje. Isvykau pirmoji, o brolis atseke mane. Ju zodziais: nesuziurejau. O kaip galejau suziuret...ka galejau itarti. Jei vos pries 3 dienas iki ivykio abu dalyvavome koleges gimtadienyje. Net nakti pries, jam grizus is darbo kalbejau su juo. Ir jis buvo toks kaip visada. O ivykio diena su draugu pastebejome jog jis ne nuotaikoje, ejome is paskos vis klausdami kas yra, kuo galime padeti. Ir atsakymas buvo vis tas pats- ne nuotaikoj,  praeis pakalbesim. Ir stai palikome ramybeje pusvalandziui.... ir nesitikes dar kuri laika. Po to lyg ir tas supratimas atsiras, kad stai tokia realybe, bet atsiras begalinis ilgesys... bent jau man taip yra, kadangi su kiekviena diena suvokimas nusistovi, taciau ilgesys auga...

Vis dar laukiu 2015-01-09
Juk ir mes patys dažnai būname be nuotaikos, buvo ir bus slogių dienų. Su dukra iš vakaro dar kalbėjau telefonu, ji buvo linksma, pasakė, kad vėliau dar pasikalbėsim, ji papasakos naujienas. Aš rami ir nuėjau miegoti. Kiek žinau, kitą dieną buvo sutarusi su draugėmis susitikti.

Viltė 2015-01-11
Perskaičiau jūsų laiškus ir pagalvojau, kad mūsų vis daugėja ir be galo sunku, kai žmogus pats pasitraukia iš gyvenimo, nes jautiesi begaliniai kaltas, iškyla daug klausimų, ieškai atsakymų, o jų tiesiog nėra.... Žinau tik viena - nieko negalim kaltinti, tai buvo jų sprendimas, juk gyvenime būna labai sudėtingų situacijų, bet žmonės ieško išeičių, o jiems tikriausiai duota tokia lemtis, o mums tokia kančia. Tikintis žmogus visada turi viltį, viltį susitikti, viltį, kad jie yra tiesiog kitur, viltį, kad mano maldas išgirs Dievas.

VILTE 2015-01-11
As, ta kita, VILTE, mano dukra taip pat isejo pati, uzjauciu, del brolio, ir del sesers jus, tvirtai sakau, nekaltinkit saves, nors as jauciu ta pati, bet as mama, praejo trys metai, mazai kas pasikeite, tiktai is daugelio zmoniu tokiu paciu tragediju suprantu, mes visi zmones ta pati jauciam, taip sutverti, tokie gimem, ir, kad laikas nori nenori liepia gyventi, leidzia pakelti viska. Dabar suprantu, yra etapai sio sunkaus gyvenimo, niekur nuo jo nepabegsi, jis kitoks jau bus visada, bet jame po truputeli vistiek yra visko. Stiprybes jums.

Vis dar laukiu 2015-01-11
Gal man ir skirta tokia lemtis-kenteti, bet taip skauda, kad nebenoriu to. Jeigu nereiketu sunaus ant koju pastatyti ir i darba eiti, guleciau tik, ka ir darau laisvu laiku. As nesijauciu verta gyventi, kai mano dukra jau nieko nematys, niekur nenuvaziuos, niekuo nesidziaugs. Nesuprantu, is kur tos mano jegos atsikelti ir eiti?

Viltė 2015-01-13
Mano bendravarde Vilte, jūsų laiškas lyg ir viltingesnis, žodžiai "gyvenime po truputėlį vistiek yra visko" man teikia viltį, kad mes neužstrigom mūsų skausmuose ir bandom mūsų skausmą tiesiog priimti. Miela Vis dar laukiu ir aš nenoriu tokios kančios, nes ji per sunki mums, bet gal po truputį atiduokim vis iš naujo savo vaikus Dievui. Mes vis norime ženklų, perskaičiau Justo mamos laišką, kuriame ji rašo (2014 10 28 d susirašinėjimuose) " Viena nakti susapnavau, kad Justas piktai liepe man 30 kartu sukalbet "SVEIKA MARIJA". Galvoju, kad tai tikrai ženklas. Ir jūsų Justo mama laiškas mane padrąsino pakviesti tikinčias mamas bendrai maldai už mūsų vaikus. Šv. Rašte yra parašyta: “Kur du ar trys susirinks mano vardu, ten ir aš būsiu“. Galvoju, kad mūsų pačių malda bus pati stipriausia. Dažnai vakarais melsdamasi prisimenu ir jus, čia rašančias, meldžiuosi už savo sūnų ir jūsų vaikus, seseris ir brolius. Tad aš sau paižadėjau iki Šv. Velykų kiekvieną sekmadienį 21 val. melstis už mūsų vaikus, jei galėsit prisidėkit ir jūs.