Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Kai netekau tėčio atrodė, kad visas pasaulis sugriuvo. Po tėčio žūties negyvenau puse metų, nėjau į universitetą, nebendravau su draugais..tik gulėjau lovoje ir galvojau apie tai, kaip beprotiškai skauda.. ir vieną dieną man staiga toptelėjo: juk aš vis dar galiu su juo pasikalbėti, pasidžiaugti, pasiguosti..žinoma, reikėjo laiko suvokti, kad aš galiu tai padaryti, bet atsakymų jau nesulauksiu..reikėjo išmokti nebelaukti sugrįžtant..nebelaukti paskambinant..nebelaukti patariant.. ir nors tuoj 4 m., kai jau neturiu tėčio, vis dar sunku.. žinau, kad pasikalbėti galiu, kad galiu pabandyti išgirsti jo atsakymą, bet apkabinti ir paimti už rankos jau nebegaliu...

Įdėjimo data: 2015-01-06


Rašyti komentarą

Vis dar laukiu 2015-01-07
Kai mirė mano tėtis aš beveik metus jį sapnuodavau. Ir tie sapnai kartais labai slogūs būdavo. Mūsų ryšys buvo stiprus, aš buvau tėčio vaikas. Po laidotuvių ir pirmi žili plaukai pasirodė, nors dar 30 nebuvau. 15 metų praėjo, lengviau dabar, bet pagalvoju ir prisimenu beveik kiekvieną dieną. O dabar jau metai kaip dukros neturiu. Ir nei 15 nei daugiau metų nebepadės nuo skausmo pabėgti.

Viltė 2015-01-08
Kaip gražiai parašėt - "juk aš vis dar galiu su juo pasikalbėti, pasidžiaugti, pasiguosti..", žinoma, kad galite ir tikiu, kad sulauksit ir nebylių atsakymų...,šie jūsų žodžiai gal suteiks vilties ir kitiems gedintiems, nes kartais mes užsidarome savo skausme ir nepagalvojam, kad mes galime tiesiog pasikalbėti... Išėjusiųjų mums visada truks, juk jie yra dalis mūsų gyvenimų, bet turėkite viltį, kad kažkada, negreitai susitiksit su tėveliu. Galvoju, kad kartais laikas negydo, tiesiog turim mokintis gyventi be jų....

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-01-14
iš tiesų..laikas nieko negydo.. viskas priklauso nuo mūsų, kiek pastangų dėsime, kad išmoktume atsisveikinti..kad atsiprašytume, galbūt atleistume..sakoma tai padeda išgyventi netektį..