Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Jau 8 menesiai praejo nuo dienos, kai radau savo mazaji broliuka pasikorusi virtuveje man bebunant namie... turetu lengvet, taciau nelengveja... nuolat iskyla vaizdiniai...juosta vis prasisuka is naujo...su tevais sielvartu pasidalint negaliu, o jis man buvo viskas. Sirdy visiska tustuma. Niekaip nesiseka pradet judet nors po truputi toliau...slegia kalte, kodel nenusileidau i pirma auksta reikiamu metu, klausimai ir jokio atsakymo... visada buvo linksmas, niekada neuzsimine net puse zodzio apie tokias mintis, tiesiog eme ir isejo palikdamas isplesta sirdi...kaip gyventi? Kaip?...

Įdėjimo data: 2015-01-03


Rašyti komentarą

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-01-04
Sunku judet, sunku gyvent. As sau kiekviena diena tuos klausimus po kelis kartus uzduodu. Ir taip jau virs metu. Metai praejo, jau antri eina, o skausmas neatlegsta. Ka ji jaute, apie ka galvojo, ka jai padare, kodel nesulaike, kodel nemaciau, kodel nepajutau, kodel neisgelbejau, kodel ne as o ji. Viena diena laukiu kol sugris, kita diena netikiu, kad pati tai padare, kita nekenciu saves, kita jai pasakoju, kas naujo pas mus. SKAUSMAS, BEJEGISKUMAS, NEVILTIS.

Viltė 2015-01-05
Taip, jie išeina savo noru, palikdami begalinį skausmą, kaltės jausmą ir neviltį, taip laikas negydo, taip mums labai skauda, bet kartais pagalvoju, kad jiems tikriausiai buvo dar sunkiau ir dar blogiau negu mums, jei jie pasirinko tokį kelią, o gal jiems ir buvo skirtas toks kelias ir nekitoks, gal tiesog atėjo išėjimo valanda....gal tai tiesiog mūsų lemtis netekti mylimųjų, niekas nežino... Labai blogai, kad apie tai negalite kalbėti su tėvais, ar turite draugų, o gal su kuo nors iš giminaičių galite pasikalbėti apie tai, kaip jums sunku, neužsidarykite savyje, nugrimsite į visišką neviltį, o iš jos keltis labai sunku. Kai suima neviltis gal pabandykit pasimelsti, pabandykit broliuką po truputį atiduoti Dievui su viltimi susitikti, tiesiog pabandykit apsikabinti savo skausmą, nekovokit su juo, jūs jo neįveiksit...ir rašykit, galvoju, kad tikrai atsilieps dar daugiau gedinčių seserų ar brolių, mamų arba tėvų, dalinkitės savo skausmu ir žinokit, kad jūs ne viena...o aš pasimelsiu už jus ir jūsų broliuką

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-01-07
Pakalbėk apie tai su tėvais, jiems to reikia, ir tau lengviau bus. Juk jūs buvot artimiausi žmonės, kurie geriausiai jį pažino. Aš, kaip mama, labai noriu, kad mano sūnus pakalbėtų apie sesę su manim. Žinau, kad jis viską laiko savyje ir jam labai negera.

Irma 2015-01-08
Labai dekoju uz pasidalinima mintimis, o kartu ir skausmu. Deja, su tevais pakalbeti negaliu, kadangi jie izvelgia tame ir mano kaltes, ir kiekviena karta kai jiems bandau apie tai uzsiminti, gaunu atsakyma "reikejo mastyti anksciau". Stengiuosi tai atlaikyti, nes suprantu, kad ir jiems skauda, kai po 2 metu sunaus nematymo grizau namo tik su urna. Labai skauda ir labai truksta mazojo. Atrodo vis bandau susitaikyti su mintim, bet daznai tiesiog norisi pas ji...

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-01-08
Irma, mieloji, labai gaila, kad tavo tėvai taip galvoja, tai baisu. Lengviau visada kaltę kitam perkelti. Ir aš galėčiau dukros vaikiną kaltinti, galėjau jo į laidotuves neįsileisti, nes pas jį būdama, po jo langu, išėjus iš jo kambario po jų barnio tai padarė. Bet vis dėlto, labiausiai aš kaltinu save, kad nepajutau jos skausmo tą akimirką, o ne jį, kad laiku neišėjo į lauką. Tavo tėvams labai skauda, bet taip jie praras dar vieną vaiką(dvasiškai). Tau labai sunku, gal turi draugų, su kuriais galėtum pasikalbėti, man tai padeda. Arba su mumis?

Irma 2015-01-08
Draugu turiu, taciau... visi jie, iskaitant ir mano sirdies drauga nori gyventi toliau. Ir kiekvienas pokalbis daznai baigiasi neprasidejes, su pasakymais tu esi labai stipri, tu mums pavyzdys, kaip viena pati organizavai laidotuves, kaip guodei kitus verkiancius, nors paciai to reikejo ir t.t. ir praso gyventi toliau. Visi psichologai, i kuriuos kreipiausi, sako ta pati. Kad turiu rasti veikla, kuri padetu uzsimirsti. Bet as nenoriu jo pamirsti. Galbut noreciau istrinti ta tragiska diena is atminties, bet dar anksti manau. Is tiesu, del to ir ieskojau forumu, kurie kalbetu sia tema, kadangi, mano nuomone, niekas geriau nesupras nei tie, kurie patyre ta pati. Labai uzjauciu del jusu dukros, ir tikrai ieskau pasnekovo/-es/-u, jog bent truputi besidalinant tuo skausmu gal pavyktu palengvinti nasta vieni kitiems...

Vis dar laukiu 2015-01-08
Cia as pries tai rasiau. Dukros neturiu jau metus, o isgirdus laiptinej zingsnius kartais pagalvoju, kad ji sugrizo. Vakar pagaliau isdrisau paimti jos kompiuteri, kuriuo ji taip dziaugesi isigijus studijoms. O ten daug jos nuotrauku, ir is fuksu krikstynu. Taip sirdi suspaude. Brolio tu niekada nepamirsi, ir nereikia stengtis to daryti. 8 menesiai dar labai nedaug, neskubink nieko. Man irgi sako, kad as stipri, turiu gyventi del kitu ir jiems padeti, kad be manes ir broliui, ir mamai, ir sunui bus sunku, as ju ramstis turiu buti. O kas man pades?

Irma 2015-01-08
Is tiesu jus suprantu, kadangi pati daznai esu daznai skatinama eit i prieki butent del kitu, stengtis del ju gyventi...o kaip del manes?..Labai daug ka dariau del brolio, daug ka aukojau, o jis galiausiai per pusvalandi nepagalvodamas apie mane, zenge toki siaubinga zingsni. Vienintele mintis, kuria bandau nors kazkiek save nuraminti, kad dabar jis laimingesnis...bent jau laimingesnis nei as...

Vis dar laukiu 2015-01-09
Man mano vaikai brangiausia, ką turiu. Aš viena juos užsiauginau, gal tai, kad tėvas jais nesirūpino, galėjo turėti įtakos dukros likimui? Be sūnaus daugiau nieko man nebeliko.

Irma 2015-01-09
Klausimu, kas galejo itakoti, buvo ir bus... Taciau tik mes patys galime nuspresti, kuriuo keliu eiti, ir jei esame kazkuo nepatenkinti, daznai tai galime pakeisti arba tiesiog susikoncentruoti ties kazkuo kitu, kas mums teikia daugiau dziaugsmo ir pasitenkinimo. Deja musu artimieji pasirinko toki kelia. Tikiu, jog jei dabar galetume ju paklaust ar jauciasi padare teisinga sprendima, dauguma is ju gailetusi. Taciau, deja, laikas yra toks dalykas, kurio mes kontroliuoti negalime. Galime tik pasitelkti ji i pagalba susitaikant su tuo, ko jau nebepakeisime. As taip pat daznai klausiu, ka padariau ne taip, jog vieninteliu sprendimo budu brolis mate savizudybe. Padaryta, kas padaryta. Bandau bent dalinai gerbti jo sprendima ir jo prasyma atsisveikinimo laiske - neverkti per daug. Kartais tai pavyksta, kartais ne. Zinau tik viena, kad tai uzgrudino...ir dabar jau nezinau kas blogesnio mano gyvenime begaletu nutikti, kadangi pati brangiausia zmogu jau praradau...

Vis dar laukiu 2015-01-11
Nei seses, nei broliai nera atsakingi. As maciau, kaip sunus atsisveikindamas su sese paprase jos atleisti. Uz ka? Ju "nesutarimai" budavo tik del kompiuterio, vaikiski. Jie vienas kitu labai rupinosi. Dukra ir manimi rupinosi, zinojo, kad man sunku. Kai jos nebera, taip tuscia namuose.

MONIKA 2015-01-23
BĖGANT LAIKUI IŠMOKSI SU ŠIUO SKAUSMU GYVENTI. SVARBIAUSIAI NESMERKTI APLINKINIŲ, NES JIEMS TAIP PAT SUNKU, KAIP IR TAU. NEBIJOK KALBĖTI SU TĖVAIS, JIEMS SUNKU KAIP IR TAU.