Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Mano Tėvelis mirė prieš metus, spalio 14 dieną. Kauno Onkologinėj ligoninėje. Jam buvo 4 stadijos vėžys, išplitęs į plaučius...jis jau sunkiai kvėpavo, gaudavo deguonies. Aš jam nepasakiau kas jam yra. Gydytojas man pasakė kad viskas, kad "suvalgyti" plaučiai, nieko nebepadarys. Jis į mane žiūrėdavo ir klausdavo "kas man yra, pakalbėk su gydytoju.." O aš neturėjau jėgų jam pasakyti.. Sakiau, kad viskas bus gerai, tai tik šiaip, plaučių liga..kai paskutinį kartą jį mačiau, kitą dieną turėjau eiti į naktinę pamainą, atsisveikinau, tuo kart visam savaitgaliui. O pirmadienį rytą man pasakė kad mirė... Jau metai praėjo, o aš naktim dar verkiu, labai skauda žinoti, kad nepasakiau tiesos, kad nebuvau šalia, kai mirė. Atrodo ir tam ir tam turiu paaiškinimą, bet skausmas dėl to nemažėja. Labai jį mylėjau. Nuo vaikystės buvom labai artimi. Ačiū šiam puslapiui už galimybę išsikalbėti. Atrodo yra tie artimi žmonės, bet negali kada nori ir kaip nori. Tiesiog kitaip. Dar kartą ačiū.

Įdėjimo data: 2014-11-11


Rašyti komentarą

Viltė 2014-11-14
Iš tiesų netekus artimo žmogaus visada jaučiamės kažko nepadarę, kažko nepasakę, kaltės jausmas mus lydi tarsi priekaištas, netekus mylimų žmonių stojam į akistatą su savimi ir atrodo, kad jei tik būtų gyvas aš elgčiausi kitaip, bet.... Galvoju, kad jūs tikrai viską padarėt dėl savo tėvelio, o tai kad nepasakėt tiesos gal ir geriau, gal jam buvo taip ramiau, gal jis turėjo dar viltį, gal viltis jam suteikė jėgų ramiai išeiti, juk nesakėte tiesos ne todėl, kad meluotumėt, o tam kad neišgąsdintumėt, gal ir aš taip daryčiau, jei žinočiau, kad liko gyventi nedaug. Praėjo metai, reikėtų nurimti ir ramiai atiduoti tėvelį dangui, juk mirtis yra žemiškojo žmogaus gyvenimo pabaiga...o naktį pabudusi geriau pasimelskite , jam tikrai bus geriau ir jums taip pat.

dalia 2014-11-17
Ačiū Vilte, Jūs kaip angelas, labai daug ir gražių paguodos žodžių randate. Čia matyt skausmas mus tokius padaro..ačiū dar kartą. Man labai dažnai kyla mintys, ar mūsų mirę artimieji jaučia mūsų skausmą ir ar jiems dėl to negerai. Girdėjau visokių minčių, bet nenorėčiau kad Tėčiui būtų negera dėl mano skausmo. Pasistengsiu...

Viltė 2014-11-18
Miela Dalia, iš tiesų niekas nežino, kaip jaučiasi išėję žmonės, ką jie jaučia ar mato, bet atėjus laikui visi sužinosime peržengę tą ribą....netekus sūnaus buvo suėmusi baisi klaikuma, o kur jis dabar, ką jis jaučia, ar jam neskauda... ir ką aš dar galiu dėl jo padaryti. Perskaičiau daug knygų vis ieškojau atsakymo, bet atsakymas tik vienas - jiems galime padėti tik malda ir savo gerais darbais, na, o jei kartais jie jaučia mūsų skausmą, tai tikrai nebus laimingi matydami mus verkenčius ir visada nelaimingus. Gal kai suims neviltis nueikite į bažnyčią ir uždekite už tėvelį žvakelę, arba paskaitykite maldų, jų yra begaliniai gražių ir paguodžiančių, o gal jus paguos šie Šv. Rašte parašyti žodžiai: “Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.” (Apr 21,4)