Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Laba diena. Sūnaus netekau per keturias dienas, buvo atlikta klubo sąnario operacija, sunkiai vaikščiojo, dėjau visas pastangas , kad operuotųsi, po opercijos pateko į reanimaciją, atsirado žaibiškas kraujo sepsis, buvo savaitgalis, gydytojai pareiškė, kad reikia laukti gydančio daktaro, jaučiuosi kalta dėl sūnaus netekties, nerandu sau vietos, noriu nebegyventi, negaliu būti namuose, visi siūlo raminančių, kaip išgyventi, prašau patarimo. -- Pagarbiai, Danutė Parvainienė

Įdėjimo data: 2014-10-28


Rašyti komentarą

Viltė 2014-10-29
Miela Danute, pirmiausiai begaliniai užjaučiu dėl sūnaus netekties, žinau kas tai yra, žinau, kaip jaučiatės, žinau kaip skauda sielą, žinau, kad nesinori gyventi, bet....kaip ir kažkada rašiau, mes - netekusios savo vaikų, turime du gyvenimus, vienas su mūsų vaikais, antras jų netekus. Noriu pasidalinti savo gijimo keliu, gal net ne gijimo, o mokymusi gyventi be mūsų mylimųjų. Sunkiausia pradžia, iš tiesų jaučiausi tarsi numirusi ir iš tiesų norėjosi tik numirti, atrodė, kad neturiu jėgų netgi kvėpuoti...tai tęsėsi apie mėnesį. Praėjus mėnesiui sužinojau, kad į bažnyčią atvažiuoja misionieriai iš Prancūzijos ir kažkaip suradau jėgų ten nuvažiuoti. Mano dideliu nustebimu Šv. Mišių eigoje pirmą kartą giliai įkvėpiau, tarsi pradėjau kvėpuoti po mėnesio tik alsavimo. Tai pirmas mano žingsnis. Po netekties 2 savaites gėriau labai lengvų raminančių, kad bent kiek nurimčiau ir labai svarbu, kad pamiegotumėte. Dabar praėjo 1 m. ir 5 mėn., kaip netekusi savo sūnaus ir galiu pasakyti, kad pasikeitė gyvenimas, pasikeitė vertybės, atradau naujų draugų, gal nenoriu visko pasakoti viešai, bet patikėkit, kartais ir begaliniame skausme galima atrasti kažką nauja, kas mus paguodžia. O jums svarbiausiai nekaltinti savęs, jūs tikrai nekalta, o jei taip jaučiatės gal nueikite pas kunigą išpažinties, tai tikrai išlaisvina.

danute 2014-10-31
Ačiū, truputį nuraminot, buvau išpažinties, jis buvo be galo geras sūnus, suprato mane, kad dėl jo dėjau visas pastangas, visada jautėsi skolingas, kuriuo iš jo nereikalavau, dėl sūnaus viską būčiau atidavus. Ačiū

dalia 2014-11-02
Kaltės jausmą aš pavadinčiau žvėrimi, kuris laiko nasrus suspaudęs ir nepaleidžia. Man tai labai gerai pažįstama nors ir kitokiom aplinkybėm. Mūsų abiejų atveju - mes norėjom gero savo mylimiems. Mūsų situacijos skirtingos, mano kaltė didesnė, aš nepasakiau tėveliui tiesos, nepasakiau jo ligos, pamelavau, bet aš labai norėjau, kad jis nenusiviltų, kad neprarastų vilties. Kad kovotų. Bet daugelio akyse aš padariau blogai, neturėjau nuslėpti. Todėl patikėkit, Jūsų kaltė nėra didelė. Jūs pasielgėt gerai, Jūs norėjot, kad sūnus pasveiktų, nesvarbu, kad rizikavot. Mano kaltė yra didelė, nes aš melavau. Slėpiau. Nesvarbu, kad norėjau gero. Bet melavau. O melas yra blogis. Suprantu, kad be išpažinties aš neatsikratysiu to, ką nešioju, bet kol kas negaliu. Reikia susikaupti. Stiprybės Jums.

Viltė 2014-11-02
Danute ir Dalia, tikrai jūs viską padarėte dėl jų ir toliau galite daryti. Kas Vėlinių dieną aplanko bažnyčią ar viešą koplyčią ir ten sukalba Tėve mūsų maldą ir Tikiu, įprastomis sąlygomis gali laimėti visuotinius atlaidus už mirusius; taip pat ir Vėlinių aštuondienio metu aplankant kapines bei pasimeldžiant už mirusius. Gyvenant šioje žemėje, neįmanoma išsiversti be liūdesio, ašarų, širdies gėlimo; sunku išvengti nusivylimo, nepasisekimo. Mūsų dienas lydi mirtis, o mūsų žingsnius - nežinomos nelaimės. Mes tikimės džiaugsmo, o rytojus atneša liūdesį. Mes prašome laimės, o, atrodo, mums tenka skausmo ir kančios taurė. Bet Viešpaties palaiminimas tvirtina: “Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.” Gal tai jums suteiks stiprybės ir vilties

Vis dar laukiu 2014-11-03
Rytoj bus metai, kai palaidojau savo dukrą, 19 metų. Ir kaltės jausmas dėl jos mirties su manimi jau metai. (Ji pati pasitraukė iš gyvenimo). Nesvarbu, kaip mirė, kaltės jausmas tėvus lydės visada. Juk nuo pat gimimo jais rūpinomės, jais džiaugėmės, kartu planus kūrėme. Su jais kartu nutrūko ir mūsų svajonės, viltys. Jautėmės kalti ir kai jie gyvi buvo - dėl jų didesnių ir mažesnių rūpestėlių, nesėkmių, ligų. Jei tik būtume galėję, būtume jų vargus sau prisiėmę. Juk tėvai buvome ir esame. Ir pameluoti kartais tekdavo. Taip nebūna, kad dėl "šventos ramybės" ar, kad nuo ko nors apsaugotume artimuosius, nebūtų tekę pameluoti. Juk taip darydami nelinkėjom blogo, ar nesitikėjom, kaip viskas gali baigtis. Nėra baisiau, kai reikia vaiką kapuose lankyti. Raminantys vaistai gal fiziškai leis pailsėti, bet minčių nenuslopins. Verkit, gedėkit, ašaros apramina. Vėliau mažiau jų bus, bet nesakau, kad mažiau skausmingos. Aš darau viską dėl likusio sūnaus, jam tik 16. Jam reikia gyvos mamos, kuri padėtų jam. Kai pažiūriu į jį, širdį suspaudžia - jis irgi kenčia - sesers neteko. Bet mes, mamos, turim būti stipresnės.

Justo mama 2015-01-02
Skaitau visus jusu isgyvenimus, ir atrodo, kad tai - mano jausmai. Kokie mes visi panasus....Jau metai ir 2 menesiai, kai buvo nuzudytas mano 26 metu sunus. Ir as vis bandau kaltint save, nors zinau, kad kalti tik tie keturi....Nebuvau is tu, gyliai tikinciu zmoniu (ir tame maciau savo kalte) Is karto po Justo mirties buvo kazkoks proto aptemimas. Veliau prasidejo vaistai, keliones pas kunigus ir vis lydejo mintis apie savizudybe. Nors turiu dukra ir 2 anukelius. Viena nakti susapnavau, kad Justas piktai liepe man 30 kartu sukalbet "SVEIKA MARIJA". Nezinau kodel 30 kartu, bet as tos maldos net nemokejau. Aisku, as ivykdziau jo paliepima, ir supratau, kad jis tokiu budu nubaude mane uz mintis apie savizudybe. Buvau nusprendus po nauju metu nutraukti savo vaistus, bet matau, kad dar ne laikas. Bukim stiprios. Juk ateis tokia diena, kad jeigu mes nesusitiksim danguje, tai bent atgulsim salia savo artimuju kuneliu...

Viltė 2015-01-15
Justo mama, ačiū jums už papasakotą sapną. Galvoju, kad jus Justas nenubaudė, bet parodė kelią kuriuo jūs turite eiti. Savižudybė neišeitis, dukrai paliktumėt begalinį skausmą, šią mintį tiesiog atmeskit ir niekada negįžkit prie jos, ieškokit kitų kelių, vieną iš jų padiktavo sapne Justas...