Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Ačiū Jums už atsakymą ir supratimą. Aš mamos neatstumiu, tiesiog pradedu gyvent savo gyvenimą. Jeigu ji nori-gali paskambint, atvažiuot, bet aš pati nelabai tai darau. Tiesiog labai daug nuoskaudų prisirinkę, labai daug nekokių prisiminimų. Suprantu, kad skauda netekus vaiko, bet jei turi likusių vaikų, kitų šeimos narių, tai nejaugi nėra lengviau su tuo susitaikyti? Buvo labai daug situacijų, kai man reikėjo mamos,  o viską,ką iš jos išgirdau buvo- "eik šalin, man dabar ne ta nuotaika". Na aš laikui bėgant ir nuėjau šalin. Atšalau. Suprantu ir ją, bet aš pati turiu sūnų, ir nė už ką jo neatstumčiau vien savo skausmo vedina. Tiesiog taip yra, nežinau, ar mums dar gali kas padėti, tačiau pamaniau, kad savo istorija galiu padėti Jums, kurios turi ir kitų vaikų, kad ir kaip gedėtumėt mirusių. Ačiū dar kartą už supratimą ir komentarą.

Įdėjimo data: 2014-09-16


Rašyti komentarą

Viltė 2014-09-16
Sutinku su jumis, kad reikia gyventi savo gyvenimą, tikrai nereikia gyventi mamos gyvenimo, tik galvoju, kad žmonės esantys šalia kaip tik mums ir padeda eiti žingsnis po žingsnio į gyvenimą. Visi mes skirtingi, skirtingai priimam skausmą ir džiaugsmą. Kai susivokiau kas įvyko mano gyvenime pasakiau sau "niekam negaliu tapti našta, negali dėl to kentėti mano šeima, draugai ir artimieji, tai duota man ir turiu oriai nešti savo kryžių". Turiu vilties, kad ir jūsų mama supras, kad jūs esate dėl to nekalta ir turi džiaugtis, kad jūs esate jos gyvenime, gal ateis kada atvirumo valandėlė, kai išsakysite viena kitai savo skausmus ir galėsite džiaugtis buvimo kartu, labai to jums linkiu. Jūsų laiškas tikrai padės daugeliui suvokti, kad negalime užmiršti esančių šalia, kad taip užkertam kelią į gyjimą ir skaudiname brangiausius žmones.

DEIVIDOmama 2014-09-17
Kadangi pati esu netekusi vaiko, labai suprantu Jūsų MAMĄ, po vaiko netekties viskas pasikeičia, visada, kiekvieną dieną, valandą iškyla mintis, kad JIS ar JI jau niekada neateis ir taip pasidaro baisu nuo to suvokimo. ir nuo to suvokimo niekur negali pabėgti ir susitaikyti su netektim ne visos gali, ne visos išmoksta gyventi kitaip, galbut kada tavo mamai reikėjo pagalbos, supratimo, ji jos nesulaukė? Gal vis dar laukia? Nereiškia, kad jei tai buvo senai, ji pamiršo, gal ji jau nemoka gyventi kitaip. Pabandyk žengti pirma žingsnį suartėjimo link, juk pati esi mama, ne visos juk stiprios yra ir silpnesnių, o silpnesniems reikia padėti juk taip?

Tiesiog mama 2014-09-17
Mielos komentatorės, aš esu mama, prieš keturis metus autoavarijoje netekusi JAUNĖLIO sūnaus. Čia pasisakančios mamos tikrai supranta, ką reiškia tokia netektis, kai gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai tiesiog jis nebegali būti toks, koks buvo, nesvarbu, kiek vaikų dar turime, nesvarbu, kad šalia mus mylintys ir norintys padėti žmonės. Ne visi esame vienodi ir ne visi vienodai tvarkomės su savo jausmais, emocijomis, būsenomis, ypač po skausmingų netekčių. Galiu pasakyti, kad turiu dar vieną, vyresnį sūnų, kuriam tada, kai netekau jaunėlio, buvo 23 metai ir kuris taip pat skausmingai išgyveno vienintelio brolio netektį, nes nuo pat vaikystės iki tos lemtingos dienos jiedu gyveno viename kambaryje.. Iš pradžių buvau užsidariusi ar kaip kažkas čia rašė "įstrigusi" savo skausme ir vyresnis sūnus rūpėjo tik tiek, kiek jis nealkanas, ar saugiai grįžo namo, ar saugiai kažkur nuvažiavo ir pan. Neliko jokių bendrų planų, vengdavau pokalbių, norėdavau būti viena ir užsidariusi verkti, kentėti, gyventi prisiminimais. Artėjo Kalėdos, pirmosios nykios Kalėdos. Sūnus paklausė, ar nenorėčiau, kad atneštų eglutę, bet aš tik ranka numojau ir pasakiau daugmaž, kad man nieko nereikia. Po kelių dienų grįžusi iš darbo, radau jį virtuvėje, geriantį arbatą. Ruošiausi lipti į antrą aukštą savo kambaryje, persirengti, kai sūnus lyg tarp kitko pasakė: "Mama, aš ten pastačiau, na bet tu žinai, kad aš nelabai moku, pažiūrėk". Tada nieko nesupratau, ko jis nori ir apie ką kalba, bet jo, mano didelio sūnaus, nebetikinčio pasakomis ir Kalėdų seneliais, akyse buvo prašymas nors neatstumti, neignoruoti to, ką jis padarė. Svetainėje radau mažą, papuoštą eglutę, kuri dvelkė mažyte šventės nuojauta...Aš apsiverkiau, bet ne dėl jaunėlio, o dėl to, kad supratau- mes turime gyventi, aš turiu dar vieną sūnų, kuriam reikia manęs, kuriam reikia nors mažos šventės su manimi, nes mes esame gyvi ir mes dar turime vienas kitą. Išaugęs iš vaikystės,jis niekad nepuošdavo eglės ir to nemėgo. Tai būdavo mano ir jaunėlio darbas. Kažkas manyje apsivertė ir nuo akių tarsi nukrito raištis... Aš labai suprantu tos mamos, kuri nebeskyrė dėmesio kitam vaikui, skausmą, be galo ją užjaučiu, bet... Aš labai užjaučiu ir tą jauną moterį, kurios mama "įstrigo" skausme ir gyvena tik su mirusia dukra, kai tuo tarpu jos labiausiai reikia tai, kuri gyva...Kažin ar dar galima pataisyti tokią situaciją, nebent, kaip rašė Viltė, gal reiktų išsikalbėti, atvirai, skaudžiai, nors ir su ašaromis. Bet to turi norėti abi- ir mama, ir dukra. Kažkas turėtų žengti pirma. Stiprybės jums abiem...Mamos, netekusios vaiko, nelikit abejingos savo likusiems vaikams...Paskui labai sunku atitaisyti tokią klaidą...

Tiesiog mama 2014-09-17
Mielos komentatorės, aš esu mama, prieš keturis metus autoavarijoje netekusi JAUNĖLIO sūnaus. Čia pasisakančios mamos tikrai supranta, ką reiškia tokia netektis, kai gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai tiesiog jis nebegali būti toks, koks buvo, nesvarbu, kiek vaikų dar turime, nesvarbu, kad šalia mus mylintys ir norintys padėti žmonės. Ne visi esame vienodi ir ne visi vienodai tvarkomės su savo jausmais, emocijomis, būsenomis, ypač po skausmingų netekčių. Galiu pasakyti, kad turiu dar vieną, vyresnį sūnų, kuriam tada, kai netekau jaunėlio, buvo 23 metai ir kuris taip pat skausmingai išgyveno vienintelio brolio netektį, nes nuo pat vaikystės iki tos lemtingos dienos jiedu gyveno viename kambaryje.. Iš pradžių buvau užsidariusi ar kaip kažkas čia rašė "įstrigusi" savo skausme ir vyresnis sūnus rūpėjo tik tiek, kiek jis nealkanas, ar saugiai grįžo namo , ar saugiai kažkur nuvažiavo ir pan. Neliko jokių bendrų planų, vengdavau pokalbių, norėdavau būti viena ir užsidariusi verkti, kentėti, gyventi prisiminimais. Artėjo Kalėdos, pirmosios nykios Kalėdos. Sūnus paklausė, ar nenorėčiau, kad atneštų eglutę, bet aš tik ranka numojau ir pasakiau daugmaž, kad man nieko nereikia. Po kelių dienų grįžusi iš darbo, radau jį virtuvėje, geriantį arbatą. Ruošiausi lipti į antrą aukštą savo kambaryje, persirengti, kai sūnus lyg tarp kitko pasakė: "Mama, aš ten pastačiau, na bet tu žinai, kad aš nelabai moku, pažiūrėk". Tada nieko nesupratau, ko jis nori ir apie ką kalba, bet jo, mano didelio sūnaus, nebetikinčio pasakomis ir Kalėdų seneliais, akyse buvo prašymas nors neatstumti, neignoruoti to, ką jis padarė. Svetainėje radau mažą, papuoštą eglutę, kuri dvelkė mažyte šventės nuojauta...Aš apsiverkiau, bet ne dėl jaunėlio, o dėl to, kad supratau- mes turime gyventi, aš turiu dar vieną sūnų, kuriam reikia manęs, kuriam reikia nors mažos šventės su manimi, nes mes esame gyvi ir mes dar turime vienas kitą. Išaugęs iš vaikystės,jis niekad nepuošdavo eglės ir to nemėgo. Tai būdavo mano ir jaunėlio darbas. Kažkas manyje apsivertė ir nuo akių tarsi nukrito raištis... Aš labai suprantu tos mamos, kuri nebeskyrė dėmesio kitam vaikui, skausmą, be galo ją užjaučiu, bet... Aš labai užjaučiu ir tą jauną moterį, kurios mama "įstrigo" skausme ir gyvena tik su mirusia dukra, kai tuo tarpu jos labiausiai reikia tai, kuri gyva...Kažin ar dar galima pataisyti tokią situaciją, nebent, kaip rašė Viltė, gal reiktų išsikalbėti, atvirai, skaudžiai, nors ir su ašaromis. Bet to turi norėti abi- ir mama, ir dukra. Kažkas turėtų žengti pirma. Stiprybės jums abiem...Mamos, netekusios vaiko, nelikit abejingos savo likusiems vaikams...Paskui labai sunku atitaisyti tokią klaidą...

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2014-09-17
Jūsų labai jautrus ir gražus laiškas, tarsi Kalėdų eglutė padarė stebuklą, man tai priminė posakį "Kalėdos - stebuklų metas". Gal įvyks stebuklas ir šios jaunos moters ir jos mamos santykiuose, gal tikrai reikėtų mamai nunešti gražiai papuoštą Eglutę ir įžiebti viltį....viltį sugrįžti į gyvenimą, gal pabandykit....