Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Aš taip noriu, kad tu mane aplankytum nors sapne, vis laukiu nakties ir tikiuosi, kad tu ateisi į mano sapną, bet tu neateini, bet aš vistiek tavęs lauksiu, tikiu, kad ateisi.

Įdėjimo data: 2014-08-18


Rašyti komentarą

Viltė 2014-08-18
Ir aš kiekvieną vakarą prašau to paties, kad aplankytų bent sapne, bet gal taip geriau, gal taip ramiau, kai nesapnuojam. Gal leiskim jiems tiesiog nesijausti atsakingais už mus, gal paleiskim su viltimi susitikti ne sapnuose, bet perėję mirties slenkstį, juk visi mes išeisime, tiesiog nešiokime širdyse mūsų mylimuosius ir viltyje susitikti.

mama, netekus sunaus 2014-08-19
Pritariu, Viltei, sunaus jau neturiu astuoni metai, isejo pats, dvidesimt triju metu, parsiveziau is anglijos, labai troskau susapnuot, paklaust kodel, suprast kaip jis tada jautes, ir kai po metu susapnavau, kaip jis sako: mama, kada parduosi karve (kurios as neturejau) ir nupirksi man masina (kad uzsidirbtu masinai jis isvaziavo i Anglija), kaip man per toki lietu nueiti i darba ir gryzti namo, as sakau, vaikeli, nupirkciau as tau ta masina, ale kaip tu ja vairuosi, kaip atrodys, gi tu nematomas, verciau as tave nuvesiu ir parvesiu, ir kai tik as paklausiau, kodel, ir ar pats, jis dingo. Patikekit, po to as dar labiau verkiau, nors zinojau, kad musu asaros jiems negerai, bet kaip ju neverkti. Todel vis dar verkiu ir po tiek metu, bet paverkus vis stengiuos pasimelsti uz ji, kazkodel sapnuoju retai, kazkodel tik maza. Labai sunku netekus brangiu zmoniu, labai sunku.

DEIVIDO mama 2014-08-19
Mano sūnus mirė prieš 3 mėnesius kaip ir kodėl vis dar nežinau, vyksta tyrimas. Visus šiuos mėnesius ant kapo dega žvakutės einu ten kiekvieną dieną, kiekvieną dieną žvakutė dega ir namuose prie jo nuotraukos, žvakių šviesa mane ramina atrodo, kad ir jam ten šviesiau, atrodo jei žinočiau kaip jis mirė būtų truputi lengviau, nekankintų dar ir nežinia.Kaip man jo trūksta... jam buvo tik 19 metų.

Viltė 2014-08-20
Galvoju, kad mūsų išsipasakojimai padeda ir kitiems, netekusiems mylimųjų. Aš sūnaus netekusi prieš 1 metus ir 3 mėnesius, kita mama rašo netekusi prieš 3 mėnesius, dar kita prieš 8 metus, visas mus vienija didžiulės netektys ir skausmas. Supratau, kad ir po 8 metų įeisiu į Gedintiems puslapį ir skaitysiu, rašysiu, nes tampame virtualūs sielvarto suvesti draugai. Galvoju, kad bent koks pasidalinimas, ar atsakymas į laiškelį padeda eiti dar ir dar vieną žingsnį. Noriu palinkėti Deivido mamai stiprybės. Įsivaizduoju, kaip tai yra sunku nežinoti tiesos, kaip visa tai įvyko, bet žinokite viena, žinojimas nesumažins jūsų sielvarto. Mes turime išgedėti visus gedėjimo etapus ir turime išmokti gyventi iš naujo, keltis ir eiti, atiduodant dangui. Nežinau ar jūs esate tikinti, bet galvoju, kad jei jūs galėtumėte toje žvakių šviesoje pasimelsti būtų labai prasminga, juk mes juos galime palydėti tik malda, daugiau dėl jų mes nieko negalime. Dar ačiū mamai, netekusiai sūnaus prieš 8 metus, už jūsų papasakotą sapną. Tikrai mes sutiktumėme viską padaryti, paėmę už rankos juos vesti per gyvenimą, bet jie jau pasirinko savo kelią, gal reikia juos tiesiog paleisti ir palydint malda, ką jūs ir darote.

mama, netekus sunaus 2014-08-22
Aciu Viltei uz labai grazius zodzius. Is tikruju, ar po metu, ar po astuoniu metu, as manau ir po desimt ar dvidesimt ir daugiau metu jie mums liks tokie, kokie isejo, mylesim juos kaip ir mylejom ir ilgesimes ju, bet galesim tik pasimelst uz juos, galesim tik taip jiems padet, ypac tiems, kurie isejo patys. As tikrai nebuvau ir nesu labai tikinti, esu labiau netikinti, bet naktimis, kai neuzmiegu, kai galvoju apie savo isejusi sunu, visada kalbu potierius, kad tik jam ten butu geriau, manau, kad galbut jam nuo to geriau, nes daugiau jau niekuo jam negaliu padet. Ir meldziuos tikrai nuosirdziai, o apie tai niekam ir nepasakoju, nes visi mano, kad as jau su tuo senai susitaikiau, kad jau tiek metu, jau senai pamirsau, jau niekas apie tai ir nekalba, lyg to ir net nebuvo.

DEIVIDO mama 2014-08-22
Aš taip pat nesu praktikuojanti katalikė, bet negaliu ir paneigti, kad dievo nėra, norėčiau tikėti, kad yra ir mano sūnus dabar pas jį. Nesutinku su maldos žodžiais; kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams; ne viską galima atleisti manau.Tik galiu padėkoti dievui, kad nors 19 metų turėjau sūnų ir iš širdies man jo niekas neatims.Taip pat nebijau mirties, nes jau žinau kur aš atgulsiu ir žinau, kad jis mane ten pasitiks.

VILTE 2014-08-22
Cia mano netikras vardas, bet jame as sudejau viska, ka norejau pasakyti pries tris metus, pirma karta parasius cia. kai mire mano Saulyte. Skaitau jusu laiskus, jiems, taip noreciau parasyti, ir noriu paklausti visu, kaip gi jus pakeliat kasdienybe, kiekviena diena kazkur eit, kazka veikt. As vos vos pakeliu, man ji tokia sunki, kad vos vos laikau. As esu tik gyva, vos gyva, nebendrauju su niekuo, ta kalte tokia sunki, kad ji ten jauna po zeme, o as gyva, sveika gyvenu. Man nepadeda maldos, nei zmones, visiems jau seniai aisku, nu kiek gi galima verkt ir liudet. Man atrodo, kad mano gyvenimas baigesi kartu su jos mirtimi, as tik gyvenu tam, kad sulaukciau jo pabaigos.

Viltė 2014-08-23
Mielosios, begalinai džiaugiuosi jūsų laiškais, džiaugiuosi, kad galim kalbėti apie mūsų skausmą, džiaugiuosi, kad mes atvirai kalbame ir pasitikime, gal mūsų bendravimas, nors ir virtualus, padės mums žengti po žingsnelį į priekį iki susitikimo su mūsų brangiaisiai vaikais. Sunku mums visoms ir laikas tikrai neišgydys mūsų žaizdų, bet gal mes vedamos vieno skausmo galim padėti viena kitai, kiekviena patirtis paskatina pagalvoti, o gal dar reikia visgi nugyventi šį mums skirtą gyvenimą priimant ne tik skausmą, bet ir duotą džiaugsmą, juk turime draugų su kuriais galime dalintis savo džiaugsmais ir skausmais, o jei nenorime bendrauti galime pasidžiaugti gėlėmis, medžiais, gal kartais net puodeliu kavos. Tarkim, atsikėlusi ryte pasiimu Šv. Raštą, paskaitau dienos skaitinius ir po to geriu kavą apgalvodama juos, gal pabandykite.... Galvoju, kad netekusios prisiimam sau visokių kalčių, tarsi ko nors nepadarėme, tarsi reikėjo pasakyti, paaiškinti, gal reikėjo kažko neleisti ar sudrausminti, galiausiai ką mes tokio blogo padarėme, kad mus taip Dievas baudžia. Galvoju, kad tikrai visos apie tai galvojome, bet juk mes tik mylėjom ir viską darėme su begaline meile, niekada nežinodamos, kad taip gali įvykti. Tačiau Šv. Rašto 103 Psalmėje yra parašyta "Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes". Tad gal pirmiausiai ir turėtumėme nekaltinti savęs, o priimti tai kaip duotybę mums ir eiti oriai apsikabinusios skausmą. Mama netekusi sūnaus, rašote, kad esate daugiau netikinti, bet juk meldžiatės naktimis ir meldžiatės nuoširdžiai, vadinasi tikite, kad jūsų sūneliui padeda, nebijokite atverti širdies Jėzui, nebijokite melstis, o savo patirtimis galite dalintis tik su žmonėmis, kuriais pasitikite, kurie gal taip pat meldžiasi. Rašote, kad kiti žmonės galvoja, kad jūs su tuo susitaikėte, tai ir gerai, kad taip galvoja, aš jus tikrai sveikinu, jie neturi gyventi mūsų gyvenimų, aš jus suprantu ir žinau, kad jūs kiekvieną dieną gyvenate su juo širdyje, nes aš taip gyvenu, ir man rūpi, o kaip jūs šiandiena, o kaip jūs rytoj..... Deivido mama, taip, suprantu, kad ir jūsų atvejis ypatingas, atleisti jums tikrai labai sunku, bet gal jūs atiduokite juos Dievo teismui, jei tik sugebėsite. Aš taip pat nebijau mirties ir taip pat tikiu, kad jie mus pasitiks. Rekomenduočiau jums paskaityti neseniai išėjusią knygą "Atsigręžk į save" autorius Valerio Albisetti, tai knyga apie mirtį ir kančią, kurioje rašoma, kad žinojimas, kad ir tu mirsi padeda išgyventi kančią. Saulytės mama, žinokite, kad ir mes taip gyvename, visos, kurios čia rašome gyvename taip, bet kaip bebūtų turite keisti savo gyvenimą, pagalvokite apie Saulytę, o jei ji jus mato.... Skausmą mes galime nešiotis ne mirusios, o gyvenančios, mirsim visi, bet nereikia būti gyvai-mirusiai. Būtinai pradėkite bendrauti, rašykite kiekvieną dieną, vakarais pagalvokite, o gal kas nors įvyko gero šiandiena mano gyvenime, o gal aš dar galiu kažką gero padaryti, o gal šita kančia duota ne šiaip sau? Mano teologė draugė yra pasakiusi "ateinam tam, kad pasiruoštumėm amžinybei", gal mums duotas toks kelias ruoštis amžinybei.... Kaip matote ir aš pasivadinusi Vilte ir tik todėl, kad aš turiu viltį. Apkabinu jus ir pabandykite šiandiena žengti pirmą žingsnelį, o aš jus palydėsiu malda

VILTE 2014-08-23
Dievuliau mano, taip noriu pradeti, padekodama Jums, Vilte, negaliu apsakyt, kaip atlego sirdis skaitant Jusu laiska, tarsi istraukete ja is krutines ir paglostete. ACIU.

Viltė 2014-08-23
Vilte, tai jums ačiū. Mes visos mirštam, kai netenkame savo mylimų vaikų, bet gal pasiremdamos viena į kitą pabandykime keltis ir eiti.....iš lėto, neskubėdamos.... o kančia tegul mums tampa seserimi vienumoje, apsikabinkime ir eikime kartu su ja ir su mūsų vaikais širdyse.

mama 2014-08-26
Net nezinau kaip yra lengviau, ar kai sulauki mums brangiu zmoniu sapne. As savo dukrele kurios jau neturiu 3 metai sapnuoju gana daznai, ir taip buna gera, bet kai prabundi ir vel grizti i ta kosmariska realybe, supranti kad buvo tik sapnas o tikroveje to niekad nebebus, buna be galo skaudu, sirdi drasko bebrotiska kancia ir tiek. Ir kiekviena ryta galvoju, kokia butu laime nebepabusti, greiciau susitikt su savo brangia dukruzele, jeigu ten susitinkama. Liko kasdiene beprasmybe, kunas cia o siela jau 3 metai su ja. Ilgesys ir skausmas nei kiek nemazeja bent man. Sunku be galo.

Viltė 2014-08-26
Perskaičiau jūsų pamąstymus ir pagalvojau, kad tikriausiai niekas nesikeičia nuo to ar mes sapnuojame, ar nesapnuojame mūsų brangius vaikus, mūsų skausmas yra toks begaliniai stiprus, kad tikrai norisi tiesiog nepabusti.... Aš dažnai apkabinu savo skausmą ir leidžiu, kad skaudėtų, skaudėtų labai, ir labai stengiuos visa visa atiduoti Dievui, nes pati nepavežu... ir jums to linkiu, kai atiduoti Dievui, sakydama, paimk iš manęs, nes man labai skauda, tu Juo pasitiki ir jis ateina į pagalbą....

DEIVIDO mama 2014-09-09
Kaip aš pasiilgau savo DEIVIDUKO jau keturi mėnesiai praėjo po netekties, bet kuo toliau, tuo labiau visos mintys tik apie JĮ.

Vis dar laukiu 2014-09-11
Aš savo dukrytės nesusapnuoju, gal per daug apie ją galvoju. Bet blogiausia, kad neprisimenu, ar ją mylėjau, ar ką nors gero jai padariau, tik, kad subaudžiau, sudraudžiau kai maža buvo. Išėjo beveik prieš metus. Paskutiniai žodžiai jos buvo vakare-paskambinsiu dar, vėliau pakalbėsim, mama. O naktį atėjo policininkai. Aš taip nenoriu gyventu su tokiu skausmu, taip pavargau, bet sūnaus gaila, be manęs jis nieko neturi. Kiekvieną dieną rėkiu be garso kitam kambary, kad sūnaus netrikdyčiau, bet ašarų nepaslėpsi.

DEIVIDO mama 2014-09-12
Aš taip pat savo skausmą slepiu nuo kitų, ypatingai nuo vaikų, nenoriu kad jie dar ir dėl manęs pergyventų, verkiu kai lieku viena, bet ašaros visai nepadeda, kartais atrodo kad išprotėsiu, aš tiek daug kartų norėjau jam pasakyti kaip jį myliu, koks jis man brangus, bet vis pagalvodavau pasakysiu rytoj dabar neturiu laiko, bet nespejau, dabar šiuos žodžius kartoju kievieną dieną ir noriu tikėti, kad jis TEN juos girdi.

Viltė 2014-09-15
Jau keturi mėnesiai kaip nėra Deviduko, metai kaip nėra kitos mamos dukrytės, bet skausmas neatlėgsta, neatlėgsta jis ir man... ir tikriausiai visoms čia rašančioms. Ašaros tapo mūsų palydovėmis, bet prašau jūsų tik vieno, leiskit sau pajusti ir gyvenimo džiaugsmą, negalvokit, kad gyvenimas baigtas, neužsidarykite savyje, leiskit sau gyventi ir žinokit, kad ir jūs galite nusijuokti, galite šypsotis ir mylėti, apsikabinkite savo skausmą ir tiesiog gyvenkite. Ir aš tikiu, kad mūsų išėjusieji vaikai mus mato ir girdi, tik bendrauti mes galime per maldą, o malda savaime gydo ir mus. Šį vakarą melsiuos už mūsų visų rašančių vaikus, gal galite prisidėti ir jūs.....

Vis dar laukiu 2014-09-16
Man malda nepadeda. Vis prisimenu žodžius, kad niekas nevyksta be dievo žinios. Tai kodėl aš turiu būti ta šachmatų figūra, kurią jis nuspiria.

Viltė 2014-09-16
Nesijauskite nuspirta šachmatų figūra, nereikia taip, tokių kaip jūs, kaip aš yra labai daug, tiesiog priimkim tokią duotybę mums, gal pabandykite apkabinti savo skausmą su viltimi susitikti... Kunigas man sakė, kad jie lauks mūsų ateinant. Jei jūs negalite melstis, pasimelsiu aš už jus, jei tik leisite.

Vis dar laukiu 2014-09-17
Iš kur mes ar kunigai ar kiti žinom, kas mūsų laukia, kas yra ten ir ar iš viso yra? Tai tik žodžiai, kad palengvintų mums skausmą. Nėra lengviau, kad ir kitiems nutinka tas pats, kad ir kitiems skauda. Aš tiesiog noriu, kad man atiduotų tai, ką iš manęs pavogė, man reikia mano sielos dalelės, kurios netekau. Kodėl mano tokia duotybė, toks man skirtas likimas. Šiam gyvenime nieko nenuskriaudžiau, o jei buvo ankstesnių ir ką nors padariau-tada ir reikėjo bausti. Ar ne taip mokome savo vaikus, kad už nusižengimą reikia iš karto atsakyti? Daug neaiškumų kyla gilinantis. Bet skausmas tik didėja. Ačiū, kad išklausot

Viltė 2014-09-17
Vis dar laukiu, kaip gražiai jūs save pavadinusi, šie žodžiai man tarsi sako, kad jūs vis tik turite viltį, nes jūs laukiate, o viltį mes galime turėti tik vieną - susitikti su jais ten - danguje, daugiau mes neturime jokios vilties. Taip, kunigai mus guodžia, bet ar tai blogai... patikėkit, jei yra bent koks žodis, kuris suteikia mums viltį, ramybę ar paguodą yra vertingesnis už milijoną. Aš taip pat klausiau kodėl, už ką, dėl ko, kodėl ne man...atsakymo nėra, o po sūnaus mirties man buvo labai baisu, kankino mintys o kaip jis dabar, ar jam neskauda... ir begalinis noras jam kuo nors padėti, bet nežinojau kaip. Mėnesį buvau tarsi mirusi, atrodė, kad net nekvėpuoju, įkalbėta draugės susitikau su kunigu, kuris man labai padėjo. Todėl ir rašau jums, kad žinotumėte, kad yra dar viena galimybė - pokalbis su kunigu ir malda.

Vis dar laukiu 2014-09-18
O man kunigas pasakė, kad niekas ten nebuvo ir nežino, kaip yra. Net ir kunigai nežino atsakymo. Geriausia pagalba vis dėlto yra pokalbis su tais, kurie tą patį patyrė. Ir kiekvienas renkasi tokį kelią, kuris jam priimtinesnis, nes be šios nelaimės mes visi turim ir daugiau skirtingų ir skaudžių patirčių, kurios iš dalies ir sąlygoja mūsų pasirinkimą, bei sielvarto įveikimą. Stiprybės jums, miela Vilte.

Viltė 2014-09-18
Tikrai tik mes pačios turime rinktis savo gijimo kelią, tikrai nenoriu pasakyti, kad jūs privalote eiti tuo pačiu tikėjimo keliu, tiesiog noriu pasidalinti savo gijimo kelio istorija, o gal dar kažkam tai padės. Nenoriu šioje svetainėje viešai papasakoti apie tai, kas man nutiko, bet gal kada susirašysim el. paštu. Labai gaila, kad daugiau mamų neįsitraukia į mūsų diskusijas, būtų labai smagu išgirsti ir kitas gijimo kelio istorijas, tikiu, kad jų yra, būtų smagu kartu visoms kabintis į gyvenimą ir kalbėti ne vien apie skausmą, bet ir pasidalinti savo gijimo kelio istorijomis, kurios teikia viltį.... būtų smagu, kad galėtumėm padrąsinti viena kitą. Žodžio galia begalinė, kartais žodis žeidžia, kartasi gydo, o kartais jis padeda gydyti mūsų išsekusias sielas.

Vis dar laukiu 2014-09-22
Galbūt laikas gydo, bet tada kiek jo turi praeiti? Kol kas man tik blogiau ir blogiau. Kaip galima džiaugtis kažkuo, norėti ko nors, kai mano vaikas jau to neturės ir nepatirs. Dabar mano kelio galas - kapinės, naujienos - kažką palaidojo.

VILTE 2014-09-23
Cia ta, kita, bet su tokiu paciu skausmu. Cia daugiau mamu raso, kurios neteko savo suneliu, o as ir ,,vis dar laukiu" ,mudvi dukryciu. Noriu pasakyti, kad tikrai laikas nieko neisgydys, nes mes nesergam, mes netekom daleles saves. Ir nebus niekad nieko gerai, o ar ir reikia. Ar reikia, nemanau, kad reik save versti, but linksmesniai ar laimingesniai, kai retkarciais ateina lengvesnes valandeles, tegul, tegul jos ateina, bet ne karta bandziau priversti save kitaip elgtis, po to tik dar didesne tustuma ir neviltis. "vis dar laukiu" kalbat mano sirdim, mano mintim, galiu tik paguosti ir pasiguosti mes vienodai kenciam. Stiprybes.

Vis dar laukiu 2014-09-24
VILTE, jūs gerai mane suprasit, ką reiškia, kai dukra jau nebepaims iš lentynos mano papuošalo, nepaprašys nudažyti plaukus, nebeisim kartu gatve ir aš nematysiu, kaip vaikinai nužvelgia mano šaunią dukrą. Kaip dukra neleis pasimatuoti savo batelių, kad neištampyčiau. Nebesinaudos nauju studijoms nupirktu sąsiuviniu, į kurį dabar aš rašau ir kiekvieną kartą glostau, neapsivilks tik ką nusipirktos striukės, kurią nešioju dabar ir sakau, kad tau, dukryte būtų šilta su ja.

VILTE 2014-09-26
Asaros rieda, ne nerieda plaukia, dar galiu, kalbeti ir kalbeti, taip kaip jus,..tik kalbet .Stiprybes dar karta.

Viltė 2014-09-27
Bendravarde Vilte ir miela "Vis dar laukiu". Aš galvoju, kad visiškai nesvarbu ar mes netekom savo dukrų ar sūnų, patikėkit, skausmas tikrai vienodas, mes iš tiesų netekome dalies savęs. Netekę, mes netekome ir buvusio gyvenimo džiaugsmo, netekom pilnaverčio gyvenimo, tiesiog gyvenimas tapo visiškai kitoks. Ir aš spintoje laikau savo sūnaus rūbus, ir aš verkiu juos apsikabinusi, ir aš ilgiuosi jo begaliniai, kartais jam parašau laišką, kurį įdedu į stalčių, net nežinau kiek jų parašiau ir nežinau ką parašiau, tiesiog imu ir rašau. Nėra tokios dienos, kad neverkčiau,kiekvieną laisvą minutę esu mintimis su juo, bet aš galvoju, kad mes negalime duoto džiaugsmo užgožti skausmu. Pažiūrėkit, ką rašo dukra apie mamą, kuri užmiršo, likusią dukrą, juk ji tikrai nekalta, kad taip atsitiko, juk tai buvo ir jai begalinė netektis, galvoju, kad mes negalime užmiršti ir esančių šalia ir tikrai turime pasidžiaugti sėkme mūsų vaikų, anūkų, seserų, brolių....nelaidokit savęs gyvų, juk tikrai ateis ta diena, kai ir mes išeisime....

Vis dar laukiu 2014-10-01
Žinoma, kad nesvarbu, ko netekome ir kaip. Skausmas toks pats. Tiesiog dalinuosi savo išgyvenimu taip, lyg kalbėtumės susitikę. Tai, ką rašo dukra apie savo mamą, aišku skaudu, bet reikėtų išklausyti ir mamos, situacija galbūt nėra visiškai tokia. Negalima spręsti pagal vieną nuomonę. Sielos skausmas, kaip ir fizinis, įkyrus, maudžiantis neleidžia džiaugtis gyvenimu, kiekvienam reikia skirtingai laiko pasveikti, besveikstant galima ir atkristi.

Viltė 2014-10-02
Sutinku su jumis, kad reikėtų išklausyti ir kitos pusės, man irgi atrodo, kad dukra jau suaugusi ir turi atleisti mamai už nuoskaudas, kad turėtų suprasti ir mamos kančią, bet viskas taip individualu ir trapu, kad belieka palinkėti, kad viską atleistų ir pasidžiaugtų bendryste, kol yra galimybė, nes kai žmonės išeina mes kaltinam save, kad gal ne viską pasakėm, gal ne viską padarėm, gal.... Žinot, miela Vis dar laukiu, galvoju, kad sielos skausmas baisesnis už fizinį, nes fizinį mes galime apraminti vaistų pagalba, o mūsų sielų skausmą tik viltimi, kad mūsų vaikai yra danguje, kad dar susitiksime su jais. Aš tuo tikiu, ar jūs tikite?

Vis dar laukiu 2014-10-03
Kartais tikiu, kartais ne. Tokios nelaimės gali ir visai tikėjimą pakirsti. Manau jausmai visam kitam bunka. Gal kada nors ir bus kitaip, bet ar galėsiu jaustis pilnavertė, nežinau.

DEIVIDO mama 2014-10-05
Aš tikiu, kad mes su savo vaikais susutiksime TEN, tik tai mane ir palaiko. Kaip sunku, kiekvieną dieną jo vis labiau ilgiuosi, bet tikiuosi TEN, laikas beribis ir jam nebus per sunku palaukti manęs.

Vis dar laukiu 2014-10-06
Mano dukra mirė taip pat devyniolikos. Kai galvoju, kad ji manęs ten laukia, tai noriu kuo greičiau pas ją nueiti. Kai tikėjimo nebelieka, tokia tuštuma širdy atsiveria, kad ir vėl gyvenimas nemielas. Rytoj, per savo gimtadienį, nunešiu jai gėlių. O dar pernai ji linksma buvo, dovaną man parvežė.

DEIVIDOmama 2014-10-06
Kiekvieną dieną aš aplankau savo sūnaus kapą, sukalbu amžiną atilsį, palinkiu ramybės, paprašau, kad jį Marija globotų, mintimis su juo pasikalbu. Aš noriu tikėti, kad ir TEN yra gyvenimas ir kad dabar mūsų vaikai dabar draugai, kad ten nėra pykčio, nes visos nuodėmės jiems atleistos.

Vis dar laukiu 2014-10-07
Ir aš tą patį darau, ir to paties jiems trokštu. Bet mums, čia likusiems, negera. Kada tas palengvėjimas, kuris, kaip sako, turėtų būti, ateis? Nors truputį skausmą atleistų. Juk dirbam, bendraujam, darom ką ir darėm anksčiau, ir toliau darysim, bet viskas jau nebe taip. Atrodo, gyvenimas skilo į prieš ir po. Ar turit dar vaikų, ar nebaisu, kad ir jiems kas gali atsitikti? Mano sūnui 16, dar pabus su manimi. O kai paleisiu, kaip ir dukrą, kaip bus?

DEIVIDO mama 2014-10-07
taip turiu 25 metų sūnų ir 15 metų dukrą, kai netekau Deivido, matydama mamas su mažais vaikais pagalvodavau ar visi jie gyvens ilgiau už savo mamas? bijojau pagalvoti ir apie savo galbūt busimus anūkus o kiek jie gyvens? galvojau gal geriau iš viso neturėti vaikų, kad nepatirtum šio skausmo, po kurio pasaulis tampa pilkas, kai pasidarai daug kam abejinga, nes jau žinai,kad dalies tavęs jau neliko, ir visada žinosi,kad tavo vaikas buvo, o dabar jo nėra ir nebijai mirties, nes ten tavęs laukia. kai dukrai pasakiau kur mane reikės palaidot, ji pasakė; nekalbėk taip, aš to neištversiu; tai dėl likusių vaikų ir gyvenu, bet jei jų netekčiau neliktų ir manęs. Ir vis tik gerai, kad galėjome pabūti su savo išėjusiais vaikais 19 metų.

Viltė 2014-10-07
Miela "Vis dar laukiu", sveikinu jus su gimtadieniu, noriu jums palinkėti sielos ramybės ir nepraraskit tikėjimo ir vilties, net ir kai labai labai skauda, tikėkit, kad susitiksit su savo dukryte, juk gyvenimas toks trapus ir nežinia, kiek dar mums liko, o kol esate žemėje džiaukitės savo sūnumi, juk jam tik 15 metų ir jūs jam esate labai reikalinga, o už dukrytę melskitės, o gal ir su sūnumi galite pasimelsti už ją, juk tik tiek mes dėl jų ir galime padaryti. Kaip gražiai parašė Deivido mama "noriu tikėti, kad ir TEN yra gyvenimas ir kad dabar mūsų vaikai draugai", gal taip ir yra... Deivido mama, rašot, kad praeidama pro vaikus pagalvojate ar visi jie ilgiau gyvens už savo mamas, bet gal geriau palaiminkit juos mintimis, kad tai neįvyktų....

Vis dar laukiu 2014-10-08
Ačiū, Vilte, už sveikinimą. Vakar aplankiau dukrą, degiau žvakes, kalbėjausi. Tas jausmas baisus, kai per savo gimtadienį eini prie savo vaiko kapo. Sūnum tik ir gyva esu, nes visada vaikai buvo man svarbiausi, be jų nieko daugiau neturiu. O šiandien 30 auklėtinių pasveikino mane :). Vis tų properšų pro debesis pasitaiko :)

DEIVIDO mama 2014-12-19
Sveikos, mamos, netekusios vaikų. Kaip jūs laikotės? Man labai sunku laukti Kalėdų nes man nelinksma, man sunku. Dukra nori, kad papuoščiau eglutę, papuošiu, nes nenoriu, kad jai būtų liūdna, noriu, kad ji būtų laiminga, nes jai visas gyvenimas dar prieš akis, o man jis sustojo.

Vis dar laukiu 2015-01-05
Nelaukiau kalėdų, nelaukiu jokių švenčių. Sunku išeiti į miestą ir matyti mamas su dukromis besijuokiančias, perkančias dovanas. Jau antros kalėdos be jos, ir nė kiek nelengviau. Šventes leidau kapinėse. Sūnui stengiausi sukurti kuo jaukesnę aplinką, bet namuose kažko trūksta ir niekas neguodžia.

Viltė 2015-01-06
Šventės iš tiesų tapo labai sudėtingos, nes lyg ir turėtumėme švęsti, bet mes jau nemokam. Galvoju,kad mes turime 2 gyvenimus - gyvenimą iki netekties ir gyvenima po netekties, nes netekę mes ir pačios numirštam, o keltis sunku..... mane palaiko tik tikėjimas Dievu, tikėjimas, kad mūsų vaikai yra danguje, kad jie nejaučia skausmo, nejaučia kančios, jie tiesiog pas Dievą. Šiandien klausiau per Marijos radiją laidos įrašą "Klausk drąsiai" ir kunigas sakė, kad jiems labai reikalinga užtarimo malda. Aš melsiuos už jus ir mūsų vaikus. Rekomenduoju paklausyti šių laidų, man jos padeda susigaudyti daugelyje dalykų, o tiesioginės transiacijos metu galima užduoti klausimus, galima klausyti ir per kompiuterį.

Vis dar laukiu 2015-01-07
Kokia ta užtarimo maldelė? Gal galit parašyti?

Viltė 2015-01-08
Apie užtarimo maldą galite paskaityti forume Tavo Rankose: http://tavorankose.org/uztarimo-maldos-klubas-intro Jei norėtumėte, galėtumėm sutartu laiku pasimelsti už mūsų vaikus kartu, galvoju, kad mūsų pačių, netekusių vaikų malda būtų tikrai labai jiems svarbi, o gal prisidėtų ir dar kas nors prie mūsų, parašykit.

Vis dar laukiu 2015-01-11
Bet nelabai man sekasi surasti, gal galetumet tiksliau nurodyti.

Viltė 2015-01-13
Užtarimo malda - tai tiesiog prašymas Dievo - malda, už kitą žmogų. Jei žmogus yra nelaimėje, skausme, varge, ligoje...... ir tada jam prašant ar nuspėjant jo norą, kad už jį būtų melstąsi, meldiesi jo intencija. Tai gali būti poteriai, litanijos, rožinis, širdies malda. Galima suprasti žodį - užtarti, aš tave užtarsiu - tai reikštų aš apsaugosiu tave, padėsiu....kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu.... - rašoma Šv. Rašte...užtarimo malda tu tarsi šauki už kitą žmogų, tai tarsi padvigubini jo maldas, jo intencija, esi tarsi apsauga nuo piktojo, nes užstoji žmogų prieš pavojus, melsdamasi už jį. Tai labai stiprus ir be galo reikalingas gestas artimo meilėje, apskritai gyvenime. Melsdamasis už kitą, būni dėl kito. Taip ir malda už mūsų išėjusius vaikus, brolius, seseris.... jei mes pačios melsimės už mūsų vaikus Dievas tikrai išgirs, o mes galime tik tiek dėl jų ir padaryti - melstis. Vakar labai nedrąsiai pakviečiau iki Šv. Velykų kiekvieną sekmadienį 21 val. melstis už mūsų išėjusius, gal jūs norite prisidėti, jei jums nepavyktų, žinokit aš tikrai melsiuos ir už jūsų dukrytę. Jei kiltų daugiau klausimų parašykit, džiaugsiuos galėdama jums bent kuo padėti.

Vis dar laukiu 2015-01-14
Jau keli mėnesiai, kai aš kiekvieną vakarą pasimeldžiu už dukrą. Tiesiog didelį poreikį jaučiu, kaip tik vakaras, taip ir žiūriu į nuotraukėlę, žvakutę degu. Anksčiau niekada nesimelsdavau. Prisidėsiu prie jūsų, ačiū, kad paaiškinot.

Viltė 2015-01-14
Matot, net nežinot kodėl jaučiate norą vakarais melstis ir meldžiatės, gal Jėzus jus kviečia - pasimelsk, pabūk su manimi ir atiduok man savo kančią?....Žinokit, kad Jėzus labiausiai ir laukia, kad mes atiduotumėm jam mūsų kančias ir skausmus....drąsiai tai darykite... Ačiū jums, kad prisidėsite sekmadieniais prie maldos, aš nesijausiu viena. Gal sutariam sukalbėti Tėve mūsų; Sveika Marija; Garbė Dievui; Tikiu Dievą Tėvą; Amžinąjį atilsį (tris kartus) ir Švč. Jėzaus Širdies vardo litaniją. Galvoju, kad mūsų malda sekmadienį bus labai stipri. Leiskit savo žaizdas gydyti Jėzui, paties savo žaizdomis

Vis dar laukiu 2015-01-16
Nelabai tikiu, kad jis nori palengvinti man kančią, o kas ją man suteikė, jei be dievo žinios niekas nevyksta? Aš meldžiuosi ne dėl savęs, mano skausmo nei žmonės, nei dievas nesumažins. Meldžiuosi dėl dukros, kad jai ten gerai būtų. Ir sekmadienį prie jūsų prisidėsiu.

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-01-17
Šiandiena perskaičiau "jei mes priimame mums Dievo siunčiamą gėrį, lygiai taip pat turime iš jo rankų priimti ir nelaimes"... Miela Vis dar laukiu, juk melsimės už vaikus tikėdamos, kad Dievas jiems bus gailestingas, patikėkit, Dievas gailestigas ir jums....

Vis dar laukiu 2015-01-17
Kuo dievo gailestingumas mums, netekusioms vaiku pasireiskia, ar atimdamas vaikus jis mums malone suteike? Mums, kurios juos nuo pat pirmos pradejimo minutes mylejo, lauke, svajojo, glaude, buciavo, moke, pergyveno uz juos, juokesi su jais ir verke kartu. Vadinasi toms, kurios ju atsisako, jis negailestingas, ju nebaudzia? Kur ta jo malone?

Viltė 2015-01-18
Miela Vis dar laukiu, pirmiausiai noriu padėkoti už buvimą kartu maldoje, mane labai stiprino žinojimas, kad ir jūs esate kartu, kaip ir rašiau Šv. Raštas: “Kur du ar trys susirinks mano vardu, ten ir aš būsiu“, taip sakė Jėzus. Pernai panašiu laiku buvau įsipareigojusi už sūnų 40 dienų kalbėti Dievo Gailestingumo vainikėlį, tiesiog tikiu, kad maldos jiems padeda ir taip rodau pasitikėjimą Dievu ir jo gailestingumu. Uždavėt labai sudėtingų klausimų, nesu nei teologė, nei psichologė, esu tik kenčianti mama, bet pabandysiu atsakyti tai, ką sako mano širdis. Perskaičius jūsų klausimus pirmiausiai iškilo man klausimai - o kodėl aš gimiau, o kodėl sūnus gimė būtent tą dieną, o kodėl mes mylim, o kodėl yra tikintys ir netikintys žmonės, o kodėl yra saulė ir mėnulis, diena ir naktis.... ir dar daug kitų klausimų į kuriuos tiesiog nėra atsakymų, neatsakysiu ir aš jums, nes nežinau.... Galvoju, kad aš nesugebėjau sūnui parodyti Dievo ir pasakyti, kad jei ir labai kada bus sunku ir būsi vienas tamsoje - žinok, kad tu ne vienas, kad Jėzus yra su tavimi, tik atverk jam savo širdį, o sūnus išeidamas iš šio gyvenimo parodė man Dievą. Nenoriu viešoje erdvėje rašyti, bet iš tiesų pirmą naktį po jo mirties kai kas įvyko, kas mane labai sukrėtė ir taip prasidėjo mano tikėjimo kelionė. Nebuvo ji lengva, kartais atrodydavo kam aš visa tai darau, kam meldžiuosi, kam gilinuosi ir daug kartų kam?.....lyginai kaip ir jūs ieškoti atsakymų kodėl? Žinau tik viena, kad negaliu kaltinti Dievo, nes kaltindama Jį kaltinsiu ir sūnų, nes jis turėjo laisvą valią rinktis.... stengiuosi tiesiog priimti visa tai kas man duota ir nieko nekaltinti, nei Dievo nei sūnaus, nei dar ko nors......Taip ir mes turime laisvą valią rinktis - pasitikėti Dievu ir jo galiestigumu, arba nepasitikėti. Gal tik taip galėčiau atsakyti į jūsų klausimus, gal kada paklausiu pas išmintingesnius už mane, jei gausiu atsakymą būtinai parašysiu ir jums. Dar kartą ačiū už buvimą kartu maldoje

Vis dar laukiu 2015-01-19
Vilte, vakar as buvau su jumis, pasimeldziau uz musu ir kitu vaikucius. As pikta, nes man skauda. Ir laikas to skausmo negydo. As pavargau, man baisu. I mano klausimus niekas negali atsakyti. Anksciau mokejau dziaugtis kiekviena smulkmena, o dabar kieviena smulkmena man dukryte primena. As taip jos pasiilgau, anksciau tiesiog nuejus prie jos kapelio noredavosi prigult salia ir uzmigt. Sako, kad isejus reikia paleisti, o man neiseina, as manau, kad taip ja isduosiu. Jos daikteliai visi saugiai padeti, jeigu ji sugriztu.

Viltė 2015-01-19
Miela Vis dar laukiu, suprantu jus ir elgiuosi lyginai kaip jūs. Saugau ir branginu sūnaus daiktus, lai jie būna, lai būna tiek kiek trokš jūsų širdis. Pykdama jūs pykstate ant dukters, ir aš buvau supykusi ir garsiai sūnaus klausiau - ką tu man būtum pasakęs, jei aš taip pasielgčiau, bet juk tai kaltinimai, jiems bus negera nuo mūsų kaltinimų, tiesiog apkabinkite dukrytę savo širdyje kartu su skausmu ir eikite savo gyvenimo kelionę, tik be priekaištų, be pykčių - su begaline Meile, apkabinkite ir savo skausmą, o malda jus stiprins. Kaip gyvenimas yra kelionė, taip ir tikėjimas yra kelionė, aš tikėjimo keliu einu jau 1 m. ir 7 mėn. Patyriau labai neįtikėtinų dalykų, jaučiu Jėzaus globą....svarbiausiai atverkite Jam savo širdį, leiskite jam veikti, kol neatversite širdies jis negalės veikti ....Jei tik iškiltų kokių klausimų būtinai rašykite, jei norite galit parašyti el. paštą, galėtumėm atviriau susirašinėti. Dar buvo labai neramu dėl mano atsakymo į jūsų klausimus kodėl, už ką? Nusiunčiau juos sielovadininkei, štai ką man atrašė: "Dėl to mamos klausimo. Nėra lengva atsakinėti į klausimus, užduotus skausme ir iš skaudančios širdies. Žinoma, tokiame dukters išėjime pasireiškia ne Dievo gailestingumas motinai, o laisva žmogaus valia, kurią Jis suteikė žmogui. Ir tikiu, kad Dievo širdis rauda kartu su motinos širdimi. Gailestingumas reiškiasi kituose dalykuose - štai atsiuntė tai moteriai tave, kad ją sustiprintum, manau, yra daug mažų Jo prisilietimų, kad tik ji atpažintų juos, o didesniems laikas dar ateis. Melskis už šią mamą" Štai koks atsakymas. Šiandiena esu maldoje ir už jus. Atverkite savo širdį....

DEIVIDO mama 2015-01-20
Įpusėjo devintas mėnuo kai netekau sūnaus sausio 26d. jam būtų 20 metų. 8 mėnesius kiekvieną dieną lankydavau jo kapą, dabar truputį rečiau, man svarbu, kad kiekvieną dieną degtų žvakutė ir ant kapo, ir namuose, jo daiktai taip pat sudėti, bet ten negaliu žiūrėti iš karto ašaros. Išmokau slėpti skausmą nuo visų, kas to nepatyrė nesupranta, kad skausmas ir ilgesys niekur nedingsta, tik jį išmoksti slėpti, pripranti prie jo. Turiu būti stipri dėl likusių vaikų, nes be manęs jie nieko neturi, nei mano mamai nei seserims, broliams mes nerūpim ne visi net laidotuvėse buvo, nei vienas niekada net žvakutės neuždegė, net per lapkričio 1d. Laimėje ar nelaimėje su vaikais busiu tik aš. Man labai trūksta Deividuko, labai jo ilgiuosi, žinau,kad jis negriš, bet žinau, kad kada nors būsim kartu ar po žeme ar pas dievą jei jis yra.

Viltė 2015-01-21
Labas Deivido mama, perskaičiusi jūsų laiškelį pažiūrėjau į kalendorių, sausio 26 diena bus pirmadienis, tą dieną melsiuos už jūsų Deividuką ir už jus. Žinau su kokia baime ir neramybe laukiate šios dienos, aš jau išgyvenau pirmą sūnaus gimtadienį be jo....buvo labai labai sunku.... Rašote, kad išmokot paslėpti skausmą, gal ir gerai, aš irgi jį slepiu ir kartais sulaukiu pasakymo, kad aš labai stipri...jie tiesiog nesupranta, kad neįmanoma būti stipriai palaidojus savo vaiką, juk mes esam silpnos, pažeidžiamos, jautrios...jaučiuosi tarsi dėl to kalta, kad dar gyvenu...o kaip jums skauda aš tikrai žinau, o ilgesys yra toks begalinis...kartasi man atrodo, kad sūnus čia pat ir tiesiog norisi apkabinti..... Iš jūsų laiško supratau, kad beveik nebendraujat su pačiais artimiausiais jums žmonėmis, tai dar apsunkina jūsų skausmą, juk mes esame vieni dėl kitų ir turėtumėt labai rūpėti jiems, bet yra kaip yra, o gal kada nors viskas bus kitaip, niekas nežino, mes visi galime klysti, bet galime ir keistis, gal pabandykit pirma žengti žingsnį link jų ir išsakyti kaip jums skauda ir pasakyti, kad jums labai reikia jų pagalbos, o gal supras...., bet elkitės taip, kaip sako jūsų širdis. Galvoju, kad jūsų vaikai jums pati didžiausia paguoda.

Vis dar laukiu 2015-01-21
Negaliu parašyti savo pašto, neleidžia administracija. Pabendrausime čia. Kaip norėjau parašyti anksčiau, turime bendrų dalykų-skausmą ir rūpestį dėl išėjusių ir tebesančių vaikų.

DEIVIDO mama 2015-01-21
Ačiū Vilte, kad pasimelsite už mano Deividuką nėra kam daugiau už jį pasimelsti, kiekvieną dieną stovėdama prie kapo prašau Marijos, kad globotų, mylėtų mano sūnų, taip pat prašydavau Dievo, kad padėtų sužinoti teisybę kas kaltas dėl jo mirties, dabar jau neprašau, nes jis man nepadeda. Ieškau teisybės viena. O dėl artimųjų po šios nelaimės įsitikinau galutinai,kad mano gyvenime jiems vietos nėra. Prieš 6 metus per gaisrą netekau namų, buvo sausio mėnuo, jų pagalba buvo po 50 litų, bet ne piniguose esmė, jiems visai nerūpėjo, kaip mes toliau gyvensim, juk likau be nieko žiemą su vaikais. Antras atvejis, kai po 3 metų vėl likau be namų, nes atėmė socialinį butą, kadangi tie namai kur gyvenau buvo atstatyti, juos atsistatė mama ir brolis kadangi jie turėjo pinigų ir man vietos ten nebuvo. Prašiau brolio, kad parduotų tą dalį kur atsistatė išsimokėjimui, bet jis nesutiko, nors jis tą dalį naudoja kaip vasarnamį, savo dalį išnuomojo svetimiems, aš sunkiai susiradau išsinuomoti kitą butą ir šiuo atveju net mamai nerūpėjo ar aš susiradau butą kur gyventi ar ne. Trečias atvejis, kai a.a.Deividui žaidžiant krepšinį buvo išdurta akis ir jis buvo operuotas net užsiminus, kad brolis ir seserys važiuotų namo per Vilnių ir nuvežtų už mano pinigus ką nors Deividui, nes man išeiginė buvo tik po dienos, jie pasakė, kad nieko per dieną neatsitiks, kad aš reikalauju dėmesio, nuoto karto aš jų nieko neprašau nenoriu jų trukdyti. Ir įvykus nelaimei kai mirė Deividas nei vienas net mama nepaklausė ar turiu už ką palaidoti, net kūno atpažinti važiavau viena autobusu prisigėrusi vaistų, iš savų nei vienas man nepasiūlė jokios pagalbos organizuoti laidotuves ir t.t. aš buvau pasimetusi viskas įvyko staiga. Bet mano gyvenime visada atsiranda žmonių kurie man padeda net neprašius, po gaisro atsistoti ant kojų padėjo žmonės dirbantys vienoje įmonėje, taip pat jie finansiškai ir morališkai padėjo netekties atveju. Taip pat turiu draugę, kuri taip pat beveik prieš metus neteko 13 metų dukters ji padėjo man palaidoti sūnų. Taigi pagalbos sulaukiu tik iš svetimų ir savo išgyvenimais dalinuosi tik su jumis svetimomis bet dvasiškai artimomis, nes mus sieja meilė savo vaikams, toks pats sielvartas ir dalijimasis savo išgyvenimais ir mokymasis gyventi viena iš kitos. Vis dar laukiu nežinau jūsų padėties, bet taip pat jaučiu, kad jūs vieniša, jūs taip pat saugot savo sūnų nuo savo išgyvenimų, Viltė turi Dievą o mes dar tik skausmą, bet jos tikėjimas ir maldos už mūsų vaikus mane truputi guodžia gal tai jiems padės.

Vis dar laukiu 2015-01-21
Taip, as viena. Mama pas mane jau kelis metus nebuvo, nors vienam mieste gyvenam, jai visai neidomu. Nepaskambina nei man, nei anukui. Jei as neuzeiciau,tai jai ir nereiketu. O as einu, ir paskambinu, ir padedu, ir pinigu duodu, ir ka nors nuperku. Brolis turi nedidele negalia, niekur nedirba, jo gyvenimas paties liudnas. Kartais ir gaila jo, kartais ir pikta daros. Abu vis kazko is manes tikisi, pagalbos laukia. Vyras mane paliko kai dukrai 7, sunui 3 metai buvo. Niekada jais nesidomejo, nebendravo. Sirdi suspausdavo, kai matydavau, kaip vaikai i tevelius, zaidziancius su savaikais ziuredavo. Visa gyvenima viena viska dariau. Dziaugiausi, kad galejau daug laiko su vaikais leisti. Vasaromis vis kur nors vaziuodavom, visur kartu eidavom. Dukra labai aktyvi buvo, visko noredavo  -tai su ja ir jos draugais prie upes su nakvyne vykau, kad saugiau butu. Manim ji labai rupinosi-draugui sakydavo, kad ir mama su broliu i Palanga reikia pasiimti, nes pinigu mama neturi. Kai jos neliko, atrodo, kad gyvenimas ir man, ir sunui sustojo. Jau antras kaledines atostogas praleidom dviese, vieni. Iki pietu guledavom lovoje (ateidavo pas mane i kambari, pusrycius atnesdavau i lova) ir Hari Poteri ziuredavom. Jau kaip ir tradicija tapo. O kaip mano vaikai sutikdavo. Pamenu, kaip mano keturmetis sunus istiesia sauja su keliais litais ir sako - cia Monikai, nupirk jai Barbe. Kaip mums dabar gyventi? Kas su sunumi bus?

DEIVIDO mama 2015-01-22
O aš pas mamą nevažiuoju nes neturiu ką jai pasakyti, tai butų lyg kalbėjimasis su siena, jai nerūpi mano problemos, bet sūnaus paprašau, kad jai paskambintų ir paklaustų kaip gyvena. Prieš Deivido mirtį maždaug mėnesį, kai pavyzdžiui išeidavau į darbą iš karto pamiršdavau jo balsą, ir man taip būdavo keista, vietoj Deivido balso ausyse skambėdavo brolio balsas, o dabar aš Deivido balsą girdžiu visą laiką, visą laiką akyse matau jo šypseną, prisimenu kaip jis pajuokaudavo, nes aš pergyvendavau, kad pradėjo didėti svoris, jis sakydavo: mamyte nepergyvenk tu ne stora, tik truputi platoka; jis turėjo labai gerą jumoro jausmą, jis žinojo kokia daina man galėtų patikti, sakydavo: mama paklausyk tau patiks; ir man patikdavo, žinojo koks filmas man patiktų sakydavo: mama pažiūrėk tau patiks ši drama tu verksi; ir aš pažiūrėdavau, verkdavau ir jis budavo teisus. Jis žinodavo net koks mineralinis vanduo man patiktų. Dabar apie tai pagalvojus net keista, kaip gerai jis mane pažinojo, jautė.

Viltė 2015-01-23
Deivido mama ir Vis dar laukiu, Iš tiesų patyrėte labai daug skausmo ir netekčių, o už jūsų artimuosius reikia melstis, nes jie nesupranta ką daro, juk labiausiai priartėjame prie Dievo padėdami savo broliams ir seserims....atleiskite jiems visas jums padarytas nuoskaudas ir tiesiog melskitės, gal pabandykit sujudinti jų sukietėjusias širdis gerumu ir meile, sunku patarti, tai labai individualu, bet jei pasikviestumėte kada juos visus į svečius, iškeptumėt pyragą ir pasakytumėt jiems, kad jūs juos labai mylite ir kad jie jums labai brangūs ir reikalingi, gal jie susimąstytų, gal pabandykite....Rašote "mano gyvenime visada atsiranda žmonių kurie man padeda net neprašius", tarsi kažkas jumis pasirūpina, kad neliktumėt viena, ar niekada apie tai nepagalvojote - o kas gi jumis pasirūpina?.....sunkiausią minutę atsirado mama netekusi dukters, atradote mus, visas čia rašančias, nesvarbu, kad virtualiai, bet tapome skausmo suvestomis draugėmis. Taip aš turiu Dievą, bet žinokite, kad ir jūs Jį turite ir Jis jus myli taip pat kaip ir mane, kaip ir visas gedinčias mamas, pabandykit Jį įsileisti į savo gyvenimą, atverkite plačiai jam duris ir Jėzus bus su jumis.... plačiai atverti duris tai reiškia tiesiog gyventi krikščioniškai, taip kaip Jėzus mus mokė, taip kaip parašyta Šv. Rašte. Jei norite augti tikėjime galite pirmiausiai nusipirkti Maldyną ir pabandyti jį skaityti, suprasite mūsų maldų esmę ir prasmę, sužinosite, kaip svarbu eiti išpažinties ir daug kitų labai nuostabių dalykų. Po laidotuvių nieko negalėjau skaityti tik Maldyną, gal pabandykite ir jūs.....Šiandien perskaičiau labai gražius žodžius " Jėzus atėjo ne tam, kad atitolintų ar pašalintų kentėjimus, Jis atėjo kad juos pripildytų savimi", to jums ir linkiu...

DEIVIDO mama 2015-01-23
Vilte, aš ne dievas ir negaliu visiems atleisti, jei galima būtų rinktis aš pasirinkčiau sūnų. O ant "artimųjų" aš nepykstu jau, tiesiog jie man nereikalingi jau ir nenoriu jų meilės iš galesčio, labiausiai nemėgstu apsimestinų jausmų. Noriu tikėti, kad dievas žinojo ką daro, kad ten geriau negu čia, bet kodėl jis nusprendė už jį? Mano sūnus norėjo gyventi, paskutinę dieną buvo kaip niekad laimingas.

Vis dar laukiu 2015-01-23
Dabar mano gyvenimas yra iki to ivykio ir po to. Jeigu iki to as ir tikejau, kad dievas yra, stengiausi gyventi pagal jo prisakymus, mylejau gyvenima, nesiskundziau, dziaugiausi, kad sugebu viena tvarkytis-baigiau antra aukstaji, sekmingai tvarkiausi buityje, sekesi darbe, ir kas svarbiausia, turejau laiko pasirupinti ir bendrauti su vaikais, tai dabar nebezinau, kuo tiketi. Pati nesu "nagla", nemeluoju, nekenkiu kitiems, padedu, kiek galiu, esu sazininga ir to paties mokiau vaikus-nemeluoti, nevogti, nesukciauti, myleti artimuosius, nekenkti kitiems. O paziuriu i kitus-ir vagia, ir sukciauja, ir gudrauja, ir apkalbineja, slapta kenkia-o klesti, jiems sekasi. Tai gal ir man taip reikejo daryti, ir vaikus mokyti. Kaip mano dukra, baigusi mokykla stebejosi kai kuriais suaugusiuju poelgiais. O ji rupestinga, jautri, mylinti vaikus buvo. Mokesi gerai, kovo 11-osios apdovanojima turejo, konkursuose dalyvavo, laimedavo. Bendrauti su visais labai norejo. Ar tokiu vaiku dievas nemyli? Noriu tiket, bet dar, galbut, negaliu. Sirdy tuscia. Kiekviena vakara uz ja meldziuosi, bet ne del saves, o del jos. Tai gal ir tikiu? Nenoriu taip gyvent. Nieko nebenoriu, nebesvajoju. Mielos mamos, juk neteisinga taip-vaiku kapelius priziureti.

Viltė 2015-01-24
Miela Vis dar laukiu ir Deivido mama, jūs tikrai labai gražiai auginote vaikus, viską darėte dėl jų, jie buvo nuostabūs vaikai ir kodėl taip įvyko niekas nežinome, nežinau ir aš....bet žinau viena - Dievas yra gailestingas ir tikiu, kad mano sūnus danguje. Aš Jam neužduodu klausimo - kodėl, už ką, o tiesiog juo tikiu ir pasitikiu, tiesiog priimu man duotą kančią be jokio priekaišto, kitaip mano tikėjimas būtų niekinis. Deivido mama, rašote, kad jūs ne Dievas ir negalite visiems atleisti....netiesa - jūs galite visiems atleisti. Kalbėdama maldą Tėve mūsų jūs sakote " Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams" - taip kaip atleidžiame, taip ir mums atleista, gerai įsiklausykite į maldų žodžius, jei paskaitytumėte Katalikų Bažnyčios Katekizmą būtų jums aiškiau. Vis dar laukiu, žinoma, kad nenorime lankyti savo vaikų kapų, bet kiek mes apie tai begalvotumėm jau niekas nepasikeis, gal pabandykim atiduoti savo vaikus iš savo rankų į Dievo rankas, gal taip bus ramiau.....

Vis dar laukiu 2015-01-24
Miela Vilte, susitiksim sekmadieni prie savo vaikuciu nuotraukeliu. Sunku paleisti savo vaika. Juk net uzaugusius ir jau turincius savu vaiku mes juos globojam. O as taip pasiilgau jos. Deivido mama, ir as pykstu ant mamos, sirdi spaudzia, kai matau savo gimtuosius namus apleistus. Bet man labai reikia arimu zmoniu, nedaug ju teturiu. Kai pas juos nejau, vis vien galvojau, ar jiems ko netruksta. Stiprybes jums.

Viltė 2015-01-25
Miela Vis dar laukiu, ačiū jums už bendrą maldą, jūs mane labai stiprinate, tikiu mūsų malda.... Gal ir Deivido mama kada prisijungs prie mūsų....jei tik norėtų, čia mes visi turime laisvą valią. Nepykit ant mamos dėl nesutvarkytų namų, gal ji tiesiog neturi jėgų jų tvarkyti, galiausiai jeigui jai taip gerai, tai koks skirtumas, arba su sūnum nuvažiuokit ir sutvarkykit, padarysit labai gerą darbą, dėl to būsit ir jūs ir mama laiminga. Pažiūrėkit, ką rašo dukra netekusi tėvelio su kuriuo nebendravo 10 metų, labai dėkinga jai už atvirumą, nes ji pasakė esmę MYLĖKIM kol turime, nes kai netenkam mums begaliniai sunku ir labai slegia kaltės jausmas. Branginkite tuos, kuriuos dar turite....

Vis dar laukiu 2015-01-25
Cia sunku viska nusakyti. As visada namus tvarkiau,nuo mazu dienu. Veliau tvarkiau kartu su vaikais. Bet mama visada pyko del tvarkos. Tiesiog ji tokia yra. Pykstu ne del to, kad ji nesitvarko, o tik sirdi skauda, kad namai griuna. As ir dabar padedu, tempiu pas ja ka tik galiu, kad tik jaukiau butu. Bet jai tas pats, tik daug kartu is manes pasisaipydavo, kad noriu tvarkingai atrodyti ir gyventi, is mano brolio saipesi del jo ligos. Nuoskaudos kankina, bet einu pas juos, kaip galiu, taip padedu. Sirdi skauda ir del brolio, kad jo gyvenimas toks slegiantis. Del sunaus neramu. Del dukros. Kartais mintyse delioju, kaip viska sutvarkysiu kai sunus uzaugs ir mokslus baigs, ir baigsiu viska.

DEIVIDO mama 2015-01-27
Vakar buvo Deivido gimtadienis, būtų jam 20 metų, uždegiau 20 žvakučių, taip norėjosi likti pas jį, jaučiausi kalta tokią dieną palikusi jį vieną kapuose.Tai baisu, bet neturiu kito pasirinkimo, dukra nepilnametė.

Vis dar laukiu 2015-01-27
Nera sunkiau mamai eiti vaiko gimtadieni pamineti prie jo kapelio. Mano dukryte irgi neatsvente su mumis 20 gimtadienio. Pati jaunyste buvo, pats grazumas lauke. Sirdi spaudzia del to, ko ji jau nepatirs, su mumis nepasidalins.

Viltė 2015-01-29
20 žvakelių......žinau kaip jums buvo sunku, viską esu išjautusi ir pagalvojau, kad po 2 mėnesių mano sūnaus gimtadienis.....ir jis tikrai nebus lengvesnis už praeitus metus, tiesiog gyventi su mintimis, kad praeis ir ta diena, išauš kitas rytas ir taip apsikabinus savo skausmą, savo vaikus širdyje ir turime eiti per gyvenimą, kaip ir jūs rašote - "neturiu kito pasirinkimo"....Pirmadienį vis prisimindavau jus, buvau maldoje su jumis.... Šią savaitę Šv. Rašte perskaičiau: "Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę. Nes šio pasaulio pavidalas praeina (1 Kor 7, 29-31)"

Deivido mama 2015-01-30
Ačiū Vilte kad pasimeldžiate ir už mano Deividą, jūs tokia giliai tikinti, kad nematau skirtumo tarp jūsų ir kunigo. Vilte, kada atradote tikėjimą? Ar turite dar vaikų? Ką veikiate šiaip gyvenime? Jūs tokia supratinga, mokate nuraminti. Jei nenorite galite į mano klausimus neatsakyti. Vis dar laukiu, mes turime labai daug bendro, manau jūs irgi ieškote prasmės dėl ko gyventi neskaitant sūnaus, jūs rašėte, kad su gimtadieniu jus pasveikino auklėtiniai, jūs manau pajutote, kad tikrai nenusipelnėte tokios lemties, juk jeigu apie jus kažkas galvoja, gerbia vadinasi yra už ką. Aš taip pat buvau nustebinta gavus iš draugės žinutę, kurioje buvo tokie žodžiai: tu esi tas žmogus, kuriam aš esu dėkinga, kad sutikau tave; tada aš pagalvojau, juk nesu tokia bloga, tai už ką man tokia dalia? Matau jūs linkstate prie dievo, o man dar neišeina, bet sekmadienį bandysiu su jumis pasimelsti už mūsų vaikus, nors nemoku visų poterių, bandysiu savais žodžiais paprašyti, dar ir dar kartą, kad dievas juos globotų. Gerai kad jūs ir Viltė esate tik jums aš rašau ką jaučiu, kitų nenoriu trukdyti, to nepatyrę nesupras.

Viltė 2015-01-31
Deivido mama, pirmiausiai pabandysiu atsakyti į jūsų klausimus: Skirtumas tarp manęs ir kunigo yra labai didelis, kunigas gali atleisti mūsų nuodėmes, jis gali suteikti mums sakramentus, jis tarpininkas tarp mūsų ir Dievo ir.....bet tikiu ir savo maldomis, nes mes galime melstis vieni už kitus, o man tai yra šventa, pasimelsti už kenčiantį, nors ir napažįstamą, nelaimingą ar tiesiog pagalvoju apie kokį žmogų ir pasimeldžiu už jį. Praėjusią savaitę pagalvojau apie moterį, kuri man nėra labai artima, bet yra pakankamai brangi, ir nežinau kodėl atėjo mintis už ją pasimelsti, pasirodo jai lūžo ranka.... Kur dirbu irgi nenoriu rašyti, tiesiog esu labai atvira su jumis ir nenoriu, kad kas atpažintų mane, tiesiog nenoriu... Tikėjau į Dievą jau seniai, bet tikrai negaliu pasakyti, kad tikėjau taip kaip dabar tikiu, tiesiog pasimelsdavau kiekvieną rytą ir to man lyg ir pakakdavo, net į bažnyčią eidavau tik per šventes ar šiaip kada sugalvojusi, bet visada grįždavau įgavusi kažkokią dvasinę ramybę. Dievą atradau po sūnaus mirties, tarsi jis ir parodė man Dievą. Iš tiesų įvyko vienas dalykas, kuris man daugiau nekėlė abejonių dėl jo buvimo, nenoriu viešoje erdvėje apie tai rašyti, jei norėsite galėsim susirašyti, bet tik asmeniškai. Taip ir einu savo tikėjimo ir pasitikėjimo keliu....keliuosi, klumpu ir vėl einu... Tiuriu dukrą, nieko apie ją nerašau, nes kažkodėl nenoriu...tai yra vieša erdvė..., o šiaip mano su vaikais santykiai buvo visada labai geri, jie man begaliniai brangūs ir dėkoju Dievui, kad juo tokius man davė, nežiūrint kas įvyko.... Prasmės aš ieškau, atsakysiu ne savo žodžiais, bet jie atspindi mano gyvenomo prasmę: "Gyvenimo prasmė - tai atrasti meilę Dievui ir visai jo Šeimai, t.y. visiems žmonėms, bei išmokti tarnauti nesavanaudiškai". Su gimtadieniu auklėtiniai pasveikino ne mane, o Vis dar laukiu, bet šiaip tikrai turiu daug draugų, tuo pačiu galvoju, kad ir jūs tapote mano draugėmis suvestomis vieno skausmo - didelės netekties ir kančios. Labai ačiū jums už prisidėjimą prie mūsų maldos, ji bus dar stipresnė, aš jai labai ruošiuosi ir man ji yra labai svarbi, tikiu ja, tikiu, kad mūsų maldos bus išklausytos. Nesvarbu, kad mintinai nemokate, galite skaityti, o maldas galite susirasti internete arba nusipirkite maldyną, arba galėčiau jums atsiųsti, man tai būtų visiškai nesunku, o jei norite melskitės savo širdies malda. Dar kartą ačiū už buvimą kartu. Maldos, kurias kalbame iki Velykų kiekvieną sekmadienį 21 val." Tėve mūsų; Sveika Marija; Garbė Dievui; Tikiu Dievą Tėvą; Amžinąjį atilsį (tris kartus) ir Švč. Jėzaus Širdies vardo litaniją.

Vis dar laukiu 2015-02-02
Sianakt grizo mano dukte. Sake, cia klaida ivyko, ji gyva. Apsidziaugiau, sakiau, as tavo daiktelius visus issaugojau, o rubelius naujus nusipirksim. Visoms kolegems darbe gyriaus, kad dukryte grizo, nulekiau pas dukros bendraklases mama. Su dukra planavom kaip toliau gyvensim. O paskui teko keltis. Metus laiko nesapnavau, dabar sulaukiau. Kaip skauda, kaip skauda. Mano gyvenime nemazai keistu ir nepaaiskinamu ivykiu buvo, tada daugiau tikejau, kad yra kazkas tenai, o dabar jau imu abejoti, kad bent ten teisingumas egzistuoja. Jei noretumet, parasykit i info@gedintiems.lt, jie duotu mano el. pasta, nes cia saziningai priziuri sios svetaines turini. Bet turim pacios sutikti, kad perduotu duomenis. Gal mes netoli viena kitos? Parasykit, jei noresit, tada ir as i svetaines pasta perduosiu savo pasta.

Viltė 2015-02-03
Perskaičiau jūsų sapną ir pagalvojau, kad susapnavot po mūsų bendros maldos, tarsi jūsų dukra patvirtino - netiesa, aš nemiriau, aš esu, tik esu kitur....Jūsų sapnas mane nudžiugino, nes tikiu, kad jie nemirė, jie yra....Įdomu kokių nepaaiškinamų dalykų jums nutiko, jų nemažai nutiko ir man ir vis dar vyksta, tarsi Jėzus dalyvauja mano gyvenime, man taip atrodo, nes tai kas vyksta negali pavadinti sutapimu.....Savo el. pašto adresą nusiunčiau, jei gausite parašykite, būsiu atviresnė

DEIVIDOmama 2015-02-03
Aš prieš 3 mėn. taip pat sapnavau savo Deividuką sapne jis gulėjo ant kažkokio suolo ir miegojo, aš žiūrėjau į jį tikrinau pulsą, mačiau kaip kvėpavo tada pagalvojau, taigi jis gyvas ir labai apsidžiaugiau, bet deja pabudau. Labai norėčiau dar jį susapnuoti, kad jis man pasakytų kaip TEN jam. Vis dar laukiu, Jūsų laišką skaičiau ir verkiau, kaip mes norėtume, kad mūsų vaikai būtų gyvi, kad to niekada nebūtų atsitikę.

Vis dar laukiu 2015-02-04
As savo dukryte sapnavau tuoj pat po laidotuviu. Tada ji irgi sugrizo pas mane, bet su ta balta suknele. Ji buvo gyva, sake, kad tai klaida. Veliau, po keliu menesiu sapnavau, kad vel sugrizo, atejo i kambari, sake, mama, tai klaida, as gyva, sanatorijoj buvau. Buvo vakaras, norejau sviesa uzdegti, bet ji neleido, sake, kad jos akys isblukusios. Is rudu pasidare melynos. As paemiau lesius, idejau, sakau, vel viskas gerai. Dabar po metu ji vel grizo ir sako, kad tai klaida. Ka visa tai reikstu, gal ji tikrai gyva kur nors? Man taip sunku laukti, taip pasiilgau. Kodel taip atsitiko, kodel mes abi tiek planavom, o viskas zlugo? Kai praejus laidotuvems grizau namo ir zmones isejo, atsiguliau ir tokia tustuma viduje pajutau, pajutau, kad viduje kazkas tiesiog nutruko. Deivido mamyte, jei norit, paprasykit administratoriaus mano el pasto, daugiau susirasytume, nes, kiek suprantu, musu gyvenimai panasiai klostosi.

Viltė 2015-02-05
Kad mūsų vaikai būtų gyvi..., taip Deivido mama ir Vis dar laukiu, tai yra mūsų didžiausias troškimas, deja....mes turime mokintis gyventi be jų, bet juk jie yra mūsų širdyse...jie yra, tik kitur. ....aš tikiu, kad mes susitiksim...., tiesiog dar ne laikas... Matot, jie kartais aplanko sapnuose, jie duoda žinoti, kad jie yra...Kartą per pamokslą kunigas sakė - Dievas mums davė protą, kad suprastume jo duodamus ženklus, anksčiau apie tai niekada nesusimąstydavau, dabar priimu kiekvieną duotą ženklą, o jų tikrai yra daug..., ir jūs tai liudijate...Mes sapnuojame juos gyvus ir iš tiesų nesinori pabusti iš tokių sapnų, norisi ir pasilikti juose....bet turim dar šalia labai mums brangių žmonių, kuriems esame reikalingos ir kurie mums yra reikalingi, nepamirškime ir jų...Aš pati pastebėjau, kad pusantrų metų nuėjusi į bažnyčią melsdavausi pirmiausiai už sūnų ir galvodavau tik apie jį, o tik po to prisimindavau esančius šalia...dabar meldžiuosi pirmiausiai už tuos, kuriems labiausiai reikia mano maldos...

Vis dar laukiu 2015-02-09
Kaip jums, Deivido mamyte sekasi, ar maldos nors kiek padeda?

DEIVIDO mama 2015-02-09
Vis dar laukiu, gal jūs galit paprašyti mano el.pašto man kažkaip neišeina. Malda man nepadeda, nesu aš tikinti, meldžiuosi tik dėl Deivido dėl jūsų vaikų, jie man tapo kaip savi, JIE turėtų būti kažkur kartu, gal jiems mano malda padės nors nežinau. Jei Dievas yra jis turėjo jau atleisti ir jiems ir mums, mus jis jau nubaudė. Kiekvieną dieną kuo toliau tuo dažniau akyse, mintyse matau sūnų, kiekvieną dieną akyse kaupiasi ašaros, kiekvieną dieną valdausi, pavargau...

Viltė 2015-02-10
Deivido mama, ačiū už bendrą maldą. Pati malda iš savęs jūsų negydys, turėtumėte eiti į gilesnį pažinimą, tikėjimas yra kelionė, niekas nevyksta greitai. Pažiūrėkit, ir žmones mes turim pirmiausiai pažinti ir tik po to tampame draugais ir atveriame savo širdis, o jie savo širdis.... Taip ir Dievas jis jus myli ir laukia kol jūs atversite jam savo širdį...Siūlau jums perskaityti sutrumpintą Katekizmą, gal tai būtų jūsų tikėjimo kelionės pradžia.... bet čia tikrai jūsų valia.... aš tiesiog dalinuosi savo kelione.... Ašaros yra mūsų gyvenimo palydovės, bet pabandykite apsikabinti savo skausmą, rašiau apie tai, bet dar kartą noriu priminti, turime neužstrigti sielvarte..... Turite dar vaikų, pasidžiaukite jų sėkmėmis, galiausiai vaikai nori matyti besišypsančią mamą....vaikai nori džiaugsmo.... Tad kai liūdna verkime, bet nepamirškime esančiū šalia.....

Vis dar laukiu 2015-02-10
Deivido mamai, jūs tiesiog info@gedintiems. lt parašykit, kad sutinkate duoti savo el paštą Vis dar laukiu. Aš taip pat jiems parašysiu. Sėkmės

Evelinutes mama 2015-03-05
Labas mamytes, skaitau Jusu isjaustus skausmus, neviltis ir beprasmybe, verkiu.....As nebeturiu savo mergytes metai ir beveik sesi menesiai. Nuzude mano dukryte likus dviems savaitems iki 18 gimtadienio. Pasibaige ir mano gyvenimas, laukiu kada praeis sis gyvenimas, kad tik sutikciau savo mergyte. As taip jos pasiilgau, kad rodosi nebeatskiriu relybes nuo savo fantazijos, kad ji yra dar gyva, tik galbut kazkur isejusi yra siuo metu. Galvoju, gal as pati numiriau ir patekau i pragara ir turiu kenteti si sielvarta.

DEIVIDO mama 2015-03-09
Taip norėtusi apkabinti savo sūnų stipriai stipriai ir atsisveikinti iki susitikimo TEN, pasakyti, kad nebijotų, kad išsiskyrėme neamžinai. Jaučiuosi kalta, kad neišsaugojau. Kiekvieną dieną vis iš naujo suvokiu, kad jo nebėra, kad neateis ir kyla begalinė neviltis, nieko nesinori, niekas neįdomu, norisi pas Deividuką.

Viltė 2015-03-19
Labas Evelinutės mama. Tai ką jaučiate jūs, jaučiame mes visos netekusios savo vaikų. Aš ilgai tikėjausi, kad visa tai yra tik sapnas iš kurio niekaip negaliu pabusti, arba, kad esu komoje ir prabudusi pirmiausiai pamatysiu savo sūnaus veidą..... Pastebėjau, kad mes visos į mirtį žiūrime visiškai kitaip, tarsi į išsigelbėjimą, tarsi į susitikimą su savo mylimaisiais....,, mes jos tiesiog nebijome....Aš tikiu, kad mes su jais tikrai susitiksime, juk žmogus gimsta tam, kad numirtų... tiesiog išlaukti, tiesiog pagalvoti ką aš dar galiu gero nuveikti šioje savo gyvenimo kelionėje...., nėra lengva, nes daug kas neteko prasmės, bet visgi pagalvokit, o gal jūs galite padėti kitai kenčiančiai mamai, gal jūs dalindamasi savo skausmu padėsit išgyventi kitai mamai, o gal yra ligonis, kuriam jūsų apsilankymas suteiktų didelį džiaugsmą, galiausiai jūs galite pasimelsti už kitą žmogų ir žinoma už dukrytę, o gal norite prisijungti prie mūsų maldos sekmadieniais, mes meldžiamės ne tik už savo vaikus, bet už visus, kurių mamos ar sesės rašo šioje svetainėje, tuo pačiu melsimės ir už jūsų Evelinutę. Deivido mama, apkabinkit Deividuką savo širdyje ir pasakykit ką norite jam pasakyti...., tik dar kartą prašau, neleiskit duotą džiaugsmą užgožti skausmu, pasidžiaukite savo vaikų sėkme ir žinokit, kad jūs jiems esate labai brangi ir labai reikalinga

evelinutes mama 2015-06-25
Labas vakaras, mamytes! Gal kuri zinote kur galima kreiptis pas specialistus, kurie dirbtu butent su tomis mamomis, kurios esame neteke vaiku. Paprasti psichologai nepadeda.

Vis dar laukiu 2015-07-09
Man labiau padeda bendravimas su tokiomis pat mamomis. Į specialistus nesikreipiau. Ar turit tokią galimybę?

DEIVIDO mama 2015-07-13
Evelinutės mama, mano sūnaus mirties aplinkybės taip ir liko neaiškios, šiuo metu netgi galvoju važiuoti pas būrėją, gal ji ką nors apie tai pasakytų, nors anksčiau būrėjomis netikėjau, bet nežinomybė mane žudo. Po nelaimės aš buvau kelis kartus pas psichologę, bet man ji nepadėjo, ji kalbėjo tą patį, ką galvojau ir aš, betgi negali jaustis taip, kaip liepia. Kai labai sunku rašau čia, ar Viltei arba Vis dar laukiu, atsakymas kartais net nereikalingas, svarbu išsakyti savo skausmą, o tai suprasti gali tik tą patyrusios, o ne psichologė. Kiekvieną dieną galvodama apie savo sūnų, apie savo gedėjimą visada pagalvoju ir apie kitas mamas išgyvenančias tą patį, galvoju kaip jos, ar yra kas nors šalia?

Sunus 2015-07-28
Pries 9 dienas netekau mamos, netekau artimo zmogaus. Supratau per velai, nemokejau myleti, uzjausti, suprasti,paguosti, padeti kaip pridera sunui. Nesuvokiu sirdimi, siela, protu kas ivyko ka praradau, toks jausmas kad isplese siela is mano kuno. Po netekties gyvenimas pasidare nemielas ir meldziau Dievo kad mane paimtu is sios zemeles ir leistu buti arciau Mamytes. Prasiau Mamos - Paimk mane Mama prie saves, leisk prigult prie taves. Po laidotuviu nebesapnuoju visiskai nieko. Meldziu Dievo, Mamos susapnuoti Mama, bet deja. Ramybe jauciu kapuose prie Mamos ir artimuju kapo, baznycioje. Gymdytojos jausmas savo vaikui be galo artimas tai suprantama ir suvokiama. Stiprybes Mamytes jums ne tik jus mus mylite, bet ir mes Jus Mylim.

DEIVIDO mama 2015-08-01
Labai užjaučiu jus dėl mamos mirties, kaltę, kad nepadarėm, nepasakėm, nespėjom...męs jaučiame visi, antri metai kaip gyvenu be sūnaus, mano širdyje man jis gyvas, juk iš širdies meilės, atsiminimų, niekas neatims. Mirtis atima tik kūną, bet negali atimti meilės jiems, mylėkime mūsų išėjusius ir tikėkime, kad susitiksime, juk jie gyvi mūsų širdyse. Stiprybės jums ir ramybės jūsų mamai, visi mes ten busim, tik tas kankinantis begalinis ilgesys...

evelinutes mama 2015-10-13
Mamytes, kaip as galeciau su jumis pabendrauti neviesai. Man reikia Jusu, as paluzusi, labai sunku.

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2015-10-15
Jūs parašykit info@gedintiems.lt, kad sutinkate duoti savo el. paštą, gal tik reikėtų naujai parašyti žinutę, kad norite pabendrauti su mamomis netekusiomis savo vaikų, nes tikriausiai nelabai kas pasižiūri į susirašinėjimus 2014 metų.

Deivido mama 2015-10-16
Evelinutės mama, jei norit galite parašyti man, sutikimą daviau, nežinau kuo galėčiau padėti, tik žinau, kad galiu išklausyti ir suprasti jus, pasidalinti išgyvenimais, nes supratau, kad to nepatyręs nesupras, įsitikinau ne vieną kartą, pradėjau šį puslapį savo išgyvenimu, atsiliepė daug mamų, šis puslapis ilgas, kiekvieną dieną aš jį peržiūriu ir matau, kad aš ne viena, mūsų daug ir aš galvoju apie visas mamas netekusias vaikų, ar šiandien joms nesunkiau kaip vakar?

Deivido mama 2015-10-16
Evelinutės mama, jei norit galite parašyti man, sutikimą daviau, nežinau kuo galėčiau padėti, tik žinau, kad galiu išklausyti ir suprasti jus, pasidalinti išgyvenimais, nes supratau, kad to nepatyręs nesupras, įsitikinau ne vieną kartą, pradėjau šį puslapį savo išgyvenimu, atsiliepė daug mamų, šis puslapis ilgas, kiekvieną dieną aš jį peržiūriu ir matau, kad aš ne viena, mūsų daug ir aš galvoju apie visas mamas netekusias vaikų, ar šiandien joms nesunkiau kaip vakar?

Vis dar laukiu 2015-10-20
Galit ir man parašyti. Aš taip pat nebeturiu dukrytės. Lapkričio 1 d. bus du metai. Ir aš skaičiuoju, kiek jai dabar būtų. Jei norėsit, parašykit, sutikimą daviau.