Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Vis surenku telefono numerį ir skambinu... Telefonas skamba visai čia pat, tame pačiame kambaryje. Ir jo jau niekada nepakels tavo rankos, niekada nebeišgirsiu tavo balso. Tačiau sunku patikėti, kad kartą išėjęs į darbą niekada nebegryši.. Mintys ir prisiminimai sustiprėja naktimis. Kankina, spaudžia širdį, iš skausmo norisi rėkti... Ašaros rieda upeliais, jaučiuosi tokia nusilpusi.. Jūs net neįsivaizduojate kokio ilgumo mano naktys.. Atsiųskite kas nors gerų minčių, nes jaučiuosi taip, lyg tuoj išprotėčiau.. Aplankyk, mylimasis, bent sapnuose.. Baigiu pamiršti tavo balsą...

Įdėjimo data: 2014-05-31


Rašyti komentarą

Rita 2014-06-01
Labai puikiai suprantu Jusų skausmą ir prarasto mylimo ir brangaus žmogaus ilgesį. Žinau, kad būna minučių, dienų ir ypatingai naktų, kai ašaros rieda be perstojo, kai viskas aplinkui neteikia nei džiaugsmo, nei grožio. Jūsų skausmas dar labai labai šviežias, todėl toks sunkus. Norėčiau Jums iš širdies pasiūlyti pasikalbėti su psichologu, ar širdžiai artimu žmogumi, kuris Jus tik išklausytų.O verkti nėra blogai, juk jums labai labai skauda... sunku. Tik neleiskit skausmui paiimti viršaus, nes manau, net ir praradus tą vienintelį, vis dar turite dėl ko gyventi, kuo rūpintis. Tad nukreipkite savo širdį ir visą gerumą į likusius brangius žmones, jei turite, augintinius, o kelias minutes ar valandą mintimis pabendraukite su Jums pačiu mieliausiu, kuris Jus stebi, globoja ir myli taip pat karštai, tik ne šalia, o danguje, pas Dievulį. Ir nebijokite pagerti vaistų, jie nenuims širdgėlos, bet vartojant juos pagal nurodymus, jie padeda. Rašau iš patirties. Stiprybės Jums, širdingų pašnekesių su mielais ir brangiais žmonėmis ir mylėkite gyvenimą, džiaukitės, kiekviena jo minute, nes to nori, tas kuris taip nelauktai išėjo,,,,

Justė 2014-06-03
Skaudėti turi. Bet tas draskantis, plėšantis skausmas aprims, tik vėliau. Aš treti metai be mylimojo. Skauda, naktimis dar verkiu balsu. Skausmas nedingsta, bet tu su juo susigyveni, jis tampa net ne priešu, o ištikimu palydovu. Išmoksti su juo susitarti, kada gali skaudėti, kada ašaros gali byrėti,o kada reikia jėgų ir rimties. Net būna dienų, kai apie jį pagalvoju tik vakare po visų darbų.O pradžiai man padėjo geri specialistai, teko gerti ir antidepresantus metus laiko. Taip pat griebiausi veiklos, kad smegenys būtų užimti. Ne tik dirbau, bet ir savanoriavau. Visai to nenorėjau, bet supratau, kad kitaip nesigaus atsitiesti, reikia eiti, veikti, kalbėti, judėti. Būdavo darbe, kai jau nebeturiu jėgų paverkiu tualete ir vėl kimbu į darbus. Ašaras ir skausmą aš palikdavau naktims. Laikykis, skausmas mažės.Pati tikiuosi, kad ir praeis, liks tik liūdesys ir elgesys.

Viltė 2014-07-28
Suprantu, kas tai yra. Ir aš skambinau telefonu, rašiau laiškus, kankinausi naktimis ir dienomis, vis galvojau, o gal tai tik sapnas? Deja, mes turim priimti mums duotus kryžius ir eiti per gyvenimą su viltimi susitikti, su viltimi, kad mirtis, tai tik slenkstis į kitą gyvenimą. Man labai padeda pokalbiai su kunigu, gal nueik išpažinties, išsakyk savo sielvartą, dar būna išgydymo pamaldos, gal pabandyk, gal tai tau padės.