Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Metai, kai tavęs nėra šalia, kai negirdžiu tavo balso, kai nematau tavo švytinčios šypsenos... Netekau tavęs sesute, taip staiga. Liko tik klausimas kodėl taip padarei?.. Nėra nei dienos, kad nepagalvočiau apie ją, kaip susitaikyti, su tuo kad ji negrįš, rodos tai ilgas baisus sapnas iš kurio negaliu pabust.

Įdėjimo data: 2014-04-24


Rašyti komentarą

Vilte 2014-04-26
Labai uzjauciu

Viltė 2014-07-28
Ir aš jau metai kaip gedžiu savo sūnaus, taip pat nesuprantu, kodėl jis taip padarė, bet nepasiduok vien skausmui, pasistenk išmokti gyventi su skausmu, nešiokis širdyje, o kai skausmas bus nepakenčiamas tiesiog pasimelsk. Labai svarbu, kad skausmas neužgožtų džiaugsmo, žinok, kad tu gali juoktis, gali mylėti, gali gyventi, tiesiog neužsidaryk skausme, tiesiog gyvenk. Kartais žinojimas, kad ir tu mirsi, padeda iškęsti sielvartą

mama 2014-08-01
As jau 3 metai, kai negirdziu savo brangios dukreles balso juoko. Liko tik egzistavimas siame gyvenime ir baisus ilgesys, skausmas, laukimas isejimo pas ja. Ir dar kasdien persekioja didziule kalte, kad nesugebejau issaugot savo dukreles. Vis atrandu nauju dalyku, ka galejau kitaip padaryt, kad dabar ji butu su manim. Ir man atrodo kad as dabar tikrai sugebeciau ja issaugot, o tada ne viska padariau. Parasykit mielosios kaip jums pavyksta tvarkytis su kaltes jausmu. Mane jis grauzia kasdien, kaip ir noras greiciau iseit pas ja. Tik vis sulaiko mintys, kad suteiksiu skausmo artimiesiems.

Viltė 2014-08-05
Suprantu jūsų skausmą, jis begalinis, jis neapsakomas ir neįvardijamas.... Aš gedžiu 1 m. ir 2 mėn., bet skausmą jaučiu kiekvieną dieną ir suvokiu, kad jis tęsis iki paskutinės mano gyvenimo akimirkos, bet nežiūrint viso klaikumo bandau gyventi gyvenimą,o netektį priimant kaip duotą man kryžių, jau neanalizuojant už ką, kodėl, dėl ko... nes atsakymo nerasite, o pasirinkimo neturime, gyvensime tiek, kiek skirta. Išeiti savo noru negalime, šias mintis iš karto vykite iš gavos, neturime teisės to daryti, netgi neturime tokios teisės dėl išėjusiųjų. Kaltės jausmas neleidžia ramiai gyventi visų, kurie netekome, bet pasistenkite galvoti ne apie kaltes, o apie tai, ką aš galiu padaryti šiandiena dėl savo kaltės-nekaltės, ką galiu padaryti dėl išėjusio žmogaus, galiausiai ką galiu padaryti dėl esančių šalia, neužmiršime ir jų. Jums patarčiau nueiti pas kunigą pokalbiui, išsakyti savo kaltes-nekaltes, pasimelsti už dukrelę, o aš pasimelsiu už ją ir už jus. Žinokite, kad jūs ne viena netekusi, tokių yra labai daug, tarp jų ir aš.

būvusi mama 2014-09-11
Ir aš esu jūsų tarpe. Jau keturi metai kaip sūnus išėjo, bet jis dar šalia. Jaučiu jį, kalbuosi su juo ir laukiu kada mes pasimatysim. Kito tikslo neturiu ir per tuos keturis kančios metus supratau, kad mano gyvenimas pasibaigė kartu su jo išėjimu, teliko sulaukti tos pabaigos. Jei Biblija sako tiesą - susitiksime. Jei ne, nieko nebejausiu ir tai bus gerai.

Netekusi 2014-09-11
Aš jau 1 metai ir 5 mėnesiai kaip netekau sesers, ji buvo ne tik sesuo, bet ir mano drauge, mano atrama kuri visada buvo salia kai reikejo. Dabar turiu tik likusi klausima, kodėl taip padarė, kodėl paliko su nežinia ir skausmu kodėl man taip.... Jaučiau ir dar viduje tebekirba kaltės jausmas kad kazko nepastebejau, kad gal galėjau uzkirst tam kelia. Patikekit nera nei dienos nei vienos sventės kad nepagalvociau kaip butu smagu kad ji butu salia. Pavydžiu tiems kurie turi seserį ar brolį, aš tokios galimybės nebeturėsiu, gyvenimas skaudžiai kirto.

Vis dar laukiu 2014-09-18
Netekusiai. Mano sūnui 16 metų, prieš nepilnus metus išėjo jo 19 metų sesutė, su kuria taip gražiai sutarė. Aš visada džiaugiausi, kad mano vaikai nesipyksta, vienas kitam padeda. Nuo to laiko mes su juo nekalbėjom apie sesę, jis nepanoro, nors iš pradžių, grįždavusi iš darbo matydavau, kad jis vartė jos albumus. Aš nežinau, ką jis širdelėje laiko, man taip baisu, kad neprisileidžia pagalbos, Visą vasarą nemiga kamavo, stengėmės visaip ją įveikti. Kaip jam padėti?

Netekusioji 2014-10-01
Negerai yra tyla ir nekalbejimas, blogai kad jis uzsisklende savyje ir bando gal neparodyt to skausmo, turit atsargiai neisgasdindama su juo kalbetis gal jam butu lengviau atsivert jei pradetumet nuo saves kokius jausmus isgyvenat po netekties. Galiu pasakyti is patirties as po sesers mirties sunkiai gyvenau nenorejau lygiai taip pat pasakotis maniau kad niekas nesupras mano isgyvenamo skausmo, tylejau ir kekviena diena verkdavau kai niekas nematydavo kol galiausiai issekau emiau blogai jaustis, man viskas buvo nebeidomu, tada man patare apsilankyt pas psihologe kuri dirba su zmonem kurie patyre netekti, ejau kad eit ir galvojau nesamone kaip man gali padet kas neisgyveno to kosmaro ka as patyriau, bet stipriai klydau tikrai padejo atvert akis paziuret kitaip ir susimastyt svarbiausia padejo man suprast kad turiu paleist seseri ir leist ilsetis. Ir dabar dar pagalvoju neuzmirsau as jos nesakau kad nebuna ilgesio dienu apipiltu asarom truko ir truks jos, bet kaip sakant padejo neiklimpt i depresijos liuna.Tik kalbejimasis ir laikas pades isgyvent viska...