| |
Kovo 13 dieną netekau savo be proto mylėto šuns. Niekada nemaniau, kad tai gali sukelti tiek skausmo, kurį laiką nedrįsau net čia rašyti, atrodė, žmonės laidoja vaikus, o aš kaukiu vilku netekusi tik šuns... bet turbūt man tai nebuvo tik šuo, todėl jos netektis atvėrė žiaurią vienatvės žaizdą. Man net atrodo, kad iki šiol aš visai neblogai laikiausi iš dalies dėl to, kad buvo tas šuo, šalia manęs, o paskui kažkur kitur, bet BUVO. Mūsų susitikimo istorija nepaprasta - kažkada ėjau prekybos centre ir mane prikaustė ramiai sėdinčio šuniuko žvilgsnis - žmonės zujo aplink, o jis sėdėjo ir laukė. Laukė manęs, nes tas žvilgsnis mane užhipnotizavo ir aš sugrįžau to šunelio, kaip pasirodė, kalytės, paimti. Ji buvo prieglaudinukė, pasakiško grožio ir labai ypatingos energetikos. Nuo to laiko, kai ją paėmiau, mano gyvenime prasidėjo pokyčiai. Ir geri, ir skaudūs. Aš pradėjau labai sparčiai lipti iš sunkios depresijos, tas šuo suteikė man begalinės laimės. Man ir mano dukrytei. Paskui sekė skyrybos su vyru, naujas draugas, neplanuotas nėštumas, kurio niekas nepalaikė ir aš likau viena, su savo dukra, šuniu ir pilvu. Mano šuo ištikimai buvo su manim visą tą itin sunkų ir visokio nesaugumo perpildytą laiką, miegojo šalia manęs, švelniai glausdamasi prie pilvo. Kai gimė mažytė, ji iškart suprato, kad viskas pasikeitė ir kad dabar visos turime susitelkti ir būti labai kantrios. Ji niekad necypdavo kai tekdavo ilgiau palaukti išvedimo į lauką, gulėdavo ir tyliai laukdavo, atsigulusi prie kūdikio. Lydėdavo mane per pasivaikščiojimus, aš jos net nerišdavau, ji nesitraukdavo nuo vežimo. Ir aš buvau tikrai laiminga, tai buvo savotiška pilnatvė. Tačiau atėjo žiema, vaikai ėmė sirgti ir man tapo per sunku pasirūpinti dar ir šunimi. Kartais tiesiog nebūdavo kaip ją išvesti į lauką, prašydavau tai draugų, tai kaimynų, vienu metu net samdžiau žmogų. Dabar kaltinu save, kodėl taip toliau nedariau. Atidaviau savo šunytę peržiemoti pas savo tėvus, į kitą miestą. Ten jai gal ir nebuvo blogai, ji išvis toks budistiškas šuo, priimdavo viską kaip yra. Visą žiemą, kuri man buvo be proto sunki, mane ir mano vyresnėlę dukrą kamavo ilgesys, mes nuolat svajodavome, kaip parsivešime savo šunytę, kaip eisime vėl kartu mišku, kaip dukra krykštaudama ją gainios. Tai buvo tarsi mano vizija, dėl kurios išsipildymo aš turiu viską iškęsti, o tada mes vėl visos būsime drauge, būsim nenugalima moteriška komanda, ŠEIMA. Kai vyresnėlė paskutinį kartą važiavo pas senelius, aš pasakiau, kad jau galima parsivežti mūsų šunytę. Deja, tada taip sutapo, kad nebuvo mašinos, į kurią visi sutilptų, taigi atidėjom iki dar sekančio sykio.. ir kaip pasirodė - iki amžinai... kovo 12 man paskambino mama, pasakė, kad mūsų kalytei labai blogai, nustatyta erkių platinama liga, babeziozė. Kol tėvai susigaudė kas prie ko, kad šuo vemia ir tirta ne dėl to, kad kažką ne tą suėdė, buvo jau per vėlu... Kai jau nebepastovėjo ant kojų ir baisiai dejavo nuo skausmo, kaip tik išpuolė kovo 11, visos klinikos uždarytos, kol surado kur kreiptis buvo jau matomai pavėluota. Tik telefonu išgirdau jos aimanas... paskui sužinojau, kad tėvai, nebepakėlę gyvūno kančios, nuvežė ją užmigdyti... Iš pradžių tą žinią priėmiau skaudžiai, bet dar laikiausi. Tačiau su kiekviena diena, atrodo, darosi tik sunkiau... visą laiką verkiu, o kai vaikas užmiega - raudu balsu šuns dubenėlį apsikabinus. Turbūt tai neadekvatu, bet jaučiuosi lyg man kas būtų išplėšęs sielą, kažkokį pamatą, į kurį aš rėmiausi. Lyg būtų nukritusios visos mano gynybos ir aš stovėčiau visiškai viena prieš nesuvaldomus gamtos dėsnius. Aš net skyrybas ir draugo išdavystę lengviau išgyvenau nei šito šuns netektį, kažkas nesuvokiamo! Kaltinu save, kad išvežiau ją, kad atskyriau nuo šeimos. atrodo, jei ji būtų buvusi su manim, taip nebūtų atsitikę... Ji buvo mano Ištikimiausioji, jos kailis sugėrė visas mano ašaras.
Įdėjimo data: 2014-03-16 |
Rašyti komentarą
Dalia 2014-03-19
Nieko neadekvataus tame nėra... Tiesiog tuo metu tas gyvūnėlis tapo artimiausiu išklausytoju, paguoda. Prisirišot kaip prie žmogaus, nes mums visiems reikia ko nors, kas padėtų, kartais tai gali būti net ne gyvūnas, o mėgstamo serialo herojus. Taip, taip, nežiūrėkit kreivai, taip būna. Jei nėra nieko, gali ir akmenį apsikabint ir kaukt, ir sakyt, koks jis tau brangus. Nelyginu Jūsų šunytės su akmeniu, manau supratot ką turiu galvoje. Praeis, patikėkit. Atsiras žmogus, kuris užims tą vietą ir nors niekada jos nepamiršit, suvoksit, kad taip turėjo būti...Viskas išgyvenama. Stiprybės Jums..
Laura 2014-08-12
Labai Jus suprantu, prieš tris su pusę savaitės netekau savo mažutės, skausmas lyg vaiko netekus, man ji buvo labai svarbi. Stiprybės Jums, neieškokite savyje kaltės.
Milda 2014-12-11
Užjaučiu nuoširdžiai, puikiausiai suprantu Jūsų skausmą, nes pati netekau šuns, o man tik mėnesį teko juo pasidžiaugti. Ir man pačiai neretai sąžinė graužia,kad galėjau pagerinti ar išgelbėti situaciją savo geriausiam bičiuliui. Negraužkite savęs, jog begalo mylėjote savo augintinę. Jūs buvote ir esate nuostabi šeimininkė. Stiprybės Jum.
Rasiukas 2019-03-15
Suprantu ka jus jauciate. Man teko priimti labai sunku sprendima ir kovo 12 uzmigdyri mano geriausia drauga suniuka kuris su nanim buvo beveik 11 metu. Jauciu kaltes jausma nors zinau dabar jis nebesikankina.
Virginija 2015-06-19 2015-06-19
Pries dvi dienas palaidojau savo sunyte, nuostabiaja, geraja, grazuole foksyte. Verkiu ir verkiu, einu kasdien prie kapelio, o sirdy taip tuscia tuscia. Niekada jos nepamirsiu kol gyva ir sveiko proto busiu. Tie devyneri metai, kai ji gyveno pas mane, buvo nuostabus ir nepamirstami. Guodziu save, kad ja pries devynerius metus isgelbejau nuo mirties prieglaudoje, o dabar, kai labai sunkiai sirgo gydziau, veziojau po klinikas, bet... Liga buvo nepagydoma ir teko susiimti, pasiryzti nebekankinti ir uzmigdyti. Kaip as ilgiuosi taves, mano mieloji Margute...
Kristina 2015-08-26
Prieš porą dienų netekau savo brangiausiojo katinėlio - užmušė mašina. Lygiai taip pat kaukiau glostydama jo atšalusias ausytes, o darbe ryju smaugiančias ašaras ir nežinau kaip be jo gyventi ir džiaugtis. Jis taip pat buvo našlaitėlis, pats atėjęs pas mus ir suteikęs tokį begalinį džiaugsmą, šilumą ir meilę, o dabar viską su savim išsinešęs amžiams...Gerai, kad liko kapelis, kad neatsidūrė šiukšlių konteineryje, bet tai žudantis skausmas. Jis taip pat buvo mano dalelė, mano šviesa ir angelėlis.. Ir taip pat save kaltinu, kad nesužiūrėjau, kad leidau jam išeiti į mirtį..taip per anksti..Ilsėkis ramybėje, mano Pilkuti, gal bent dušelė Tavo mane lydės..
Danutė 2015-09-10
Suprantu visus liūdinčius. Vakar užmigdėm savo 8.5 metų šunytę. Net nepatogu užtinusiomis akimis darbe sėdėti. Žinau, praeis, bet dabar labai sunku...
Saber 2018-05-29
Pries savaite netiketai isejo mano nuostabiausias, protingiausias , svelniausias, mano gyvenimo spindulelis, mylimas suniukas-strakaliukas kaip ji daznai vadindavau... Jauciuosi ziauriai blogai, didziulis klates jausmas. Skaudu del visko, ka padariau ir ko nepadariau, bet galejau padaryti...Plysta sirdis kaip galvoju apie tai, kad manes nebuvo salia, nespejau atskristi, o taip tikejausi, kad sugebesiu jam padeti, nes as jam buvau viskas, salia manes jis tikrai jaustusi zymiai geriau ir ramiau...nespejau....Pakeliui i orouosta veterinare pranese baisia zinia...Pykstu ant saves, kad susikloscius gyvenimo aplinkybem teko daznai palikti mano mylimuka, o jis taip manes visada laukdavo...Turiu jau suaugusi sunu, bet namo skubejau del mano sunycio, mano zuikos...Vis galvoju, jei buciau namie taip neatsitiktu, nekaltinu mamos ir sunaus, bet vistiek vis galvoju, nedaziurejo, neissaugojo mano mazo berniuko...O dabar kai pagalvoju, kad po dveju savaiciu vel skrisiu namo, bet ten nebus mano sunycio...negaliu su tuo susitaikyti...skaudu be galo...Akyse vis stovi vaizdai, kaip jis linksmai visada begdavo pas mane, rytiniai glostimo ritualai su jo mielu snukuciu po pazastimi...Kaip dabar prisimenu, kaip sunku buvo ismokinti komandos guleti su isgulejimu, jis visalaika eidavo is paskos manes, o as pykdavau, kad neguli...O jis tiesiog visada norejo buti salia...Komanda pas mane.....Jis liek tokiu greiciu, kad manes nuo koju vos nenumusdavo...Juk as ji kvieciu pas save....Negaliu, asaros bira, vis galvoju, kodel taip atsitiko...O kartais, man atrodo kad tai ne tiesa, kad po dveju savaiciu grizsiu namo ir mano mielas Saiberiukas vel pasitiks mane linksmu gav i domofono pyptelejima....
Ausra 2017-01-09
Mano suniuka dar visiskai jaunuti 1,5 m. partrenke automobilis. Del nieko gyvenime tiek neverkiau. As gyvenau del savojo maziuko, jis viska turejo, o ypac mano visa sirdi... Niekada jo nepamirsiu... net biuletenio prireike, nes kaukiau ir vis dar kaukiu vilko balsu, nes tai ivyko pries savaite. Tikiuosi jis dabar suniuku rojuje ir jis ten laimingas...
Kestas 2017-03-25
Labai didele uzuojauta, pilnai suprantu ka jauciate...Siandien sudraske mano sarpejaus kalyte, 8,5 metu, kazkaip prasliukino ji pas kaimynus i kiema, ir ja uzpuole du vilksuniai..atbego klykianti kaimyne, tai ka pamaciau - nelinkeciau net priesui, kraupus vaizdas..dar kvepavo, veziau pas veterinara, bet diagnoze negailestinga, reikia uzmigdyti, suzalojimai per daug giluminiai, atplesta puse kuno, ji komoje. Uzmigdeme, palaidojau su teciu sode. Skausmas begalinis, atrodo kad puse manes kas butu suplese. Tiek kartu mes su savo mergaite isgyvenome, tokio istikimo ir mylincio suns, nesu turejes, ir nezinau ar turesiu.. Nebegaliu buti pas tevus ilgiau, nes viskas ja primena (ji augo pas tevus name, jau 7 metai, bet as jai likau vieninteliu seiminku)..Tikrai sunki diena...
nesvarbu 2017-03-29
Šiandien netekau 6mėnesių šuniuko. Negaliu apsiraminti.
Eglė 2017-04-26
Vakar į šuniukų rojų iškeliavo mano sesers šuniukas špicų veislės. Mirė sustojus širdelei klinikoje operacijos metu. Be proto skaudu ir tuščia širdyje, ašaros kaupiasi vos pagalvojus apie jį, tą mažą, mielą šunytį. Mums tavęs be galo truks Baluti.
milena 2017-06-24
As irgi netekau suns, bet bandau nuraminti save ir linkiu jums gero gyvenimo.
Rai 2017-08-27
Netekom ir mes savo mazyles 3 men... pries tris dienas... masina... akyse stovi vaizdas... dvi sekundes.. ir mano meiles neber.. dar bandziau ieskot telefono, bet draugo zodziai- neskambink.. mire.
Sunku ..
Mylim tave Smaliuk ir visada mylesim
jolanta 2018-07-25
Nezinau ar galesiu kada pamatyti savo augintini, jorka Tobi. Pervaziavo masina, sutraiske dubeni. Vezem pas gydytoja, bet ten ant stalo istiese leteneles i mane, nosyte prisiliete ir sustojo sirdele. Raudojau ne savo balsu. Jam buvo tik 4 metukai. Tokia beprasme mirtis... praejo 2 dienos, negaliu praeiti pro jorksyra, iskart apsiverkiu. Ilsekis ramybeje... kaip gyd. sake, ir danguje reikia geru sunu...
|
|
|
|
