Šiandien lygiai savaitė, kai palaidojau Tėvelį. Tiesą pasakius nežinau nė kaip apibūdinti tą būseną. Darau tai ką dariau iki tol, dirbu,darau kas priklauso, bet kol kas nė neišsiverkiau normaliai. Toks jausmas, kad viduj pūlinys, kuris nepratrūksta. Keletą kartų darbe pagalvojus apie tam tikrus dalykus net sustojau, sustingau vietoj, atrodo sukaustė raumenis skausmas, bet verkt neverkiu. Akyse stovi Jis, vis matau, prisimenu, matau tai gyvą, sveiką, tai karste gulintį, bandau tuos vaizdus susiet, bet nesisieja. Atrodo du skirtingi žmonės. Netikiu kad mirė. Nežinau, girdžiu žmones pasakojant kaip savaitėm nekėlė kojos iš namų, verkė kaldra galvą užsikloję, nevalgė, negėrė. Gal taip ir geriau - išlieji skausmą, išsigedi, išgyveni, o maniškė būsena labai keista. Atrodo širdis plyšta, o verkt, rėkt negaliu. Kartais net ašaros nebyra, o taip norėtus išsiverkt. Ryt važiuosiu ant kapų, pasikalbėsiu su Juo,gal palengvės. Viskas įvyko labai staiga, gal todėl.
Įdėjimo data: 2013-10-22 |
