| |
...nebeturiu savo dukrytes...vis dar netikiu..tai kazkoks nesusipratimas, taip negali buti...Jau dveji metai negaliu tuom patiketi. Skausmas temdo prota, drasko sirdi i tukstancius skuteliu, kojos rankos svinines. Dienos ir naktys susiliejo i viena linija...Jai buvo tik septyniolika-apmaudi gydytoju klaida...Neliko gyvenimo prasmes, pamirsau nuosirdaus juoko skoni,neliko nieko kas laikytu mane siam pasauly..Mintys apie savizudybe persekioja diena nakti..Visa sita laika bandziau kabintis-psichiatrines ligonines, psihologai, stiprus vaistai..
Įdėjimo data: 2012-12-28 |
Rašyti komentarą
Krizių įveikimo centras 2012-12-29
Nuoširdžiai užjaučiu dėl dukters netekties. Jaučiu Jūsų didelį skausmą ir sielvartą, užgriuvusį beprasmybės jausmą. Kabintis į gyvenimą po skaudžios netekties yra sunku tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Rašote, kad Jus nuolat persekioja mintys apie savižudybę. Tačiau taip pat matau Jūsų stiprybę ir atkaklumą bandant padėti sau. Labai svarbu, kad dalinatės savo skausmu ir ieškote pagalbos: dalinantis savo skaudžiais jausmais su kitais, patiriamas skausmas šiek tiek mažėja. Rašote, kad jau daug kur kreipėtės, tačiau jei norėtumėte pasikalbėti apie savo mintis ir išgyvenimus, kviečiu Jus atvykti arba paskambinti į mūsų Krizių įveikimo centrą (www.krizesiveikimas.lt). Linkiu stiprybės ir lauksime Jūsų arba Jūsų skambučio.
VILTE 2012-12-29
Verkiu kartu su jumis jusu dukreles, nes pati taip pat lygiai jauciuosiu jau pusantru metu, mano saulytei buvo dvidesimt ketveri. Taip pat nenoriu gyvent, bet turiu dar viena dukra ir gyvenu plesoma i dvi puses. Tik as negeriu vaistu, pasakiau sau, kad jei isgyvensiu tai isgyvensiu, nenoriu jaustis abejinga. Uztenka, jau per laidotuves girde vaistais, tai net nezinau ar as ja palaidojau. Niekados neisivaizdavau, kad gali zmogus taip jaustis, kaip as dabar, ir vis galvoju, kam reikalingas toks gyvenimas, toks baisus, pabudus ryte ir toks pat uzmiegant vakare. Negaliu suvokti, kodel man skirta tokia kancia. Tai tik zodziai, bet istikruju kokiam pragare gyvenu, iki siol negaliu skaityti knygu, ziureti televizoriaus, jau nekalbu apie isejima i teatra, ar kina, nebendrauju su draugais, netgi giminemis...taigi esu...gyva mirus. O ilgesys, kaip kalnas, vis dideja ir vis labiau slegia. Parasiau jums ne tam, kad but lengviau, tik tai tam, kad zinotumet, kad suprantu jusu kiekviena zodi, ir labai gailiu jusu.
irgi mama 2012-12-29
Mieloji, užjaučiu jus iš visos širdies, suprantu jūsų skausmą, nes patyriau panašaus amžiaus sūnaus netektį. Praėjo daugiau kaip du metai, sugebėjau tuo patikėti, tačiau skausmas pastoviai sugrįžta ir smogia tiesiai į širdį. Galiu tik palinkėti stiprybės. Negalvokite apie savižudybę, juk kažkam suteiktumėt tokį pat skausmą. Kabinkitės į gyvenimą, galvokite apie tai, kad esate ne viena tokia. Te guodžia mintis, jog mes esame Angelų mamos.
mama 2013-01-08
noriu padekoti Kriziu iveikimo centrui, uz pastangas padeti. Taciau nera taip paprasta is kitu Lietuvos miestu pas jus lankytis Vilniuje.
Krizių įveikimo centro savanorė 2013-01-11
Suprantama, kad kitų Lietuvos miestų gyventojams yra sudėtinga atvykti į Vilniuje esantį Krizių įveikimo centrą, taigi kviečiame mums paskambinti arba parašyti laišką el. paštu (www.krizesiveikimas.lt).
dange 2013-01-28
sveika, skaitau jusu isgyvenima ir suprantu ka jauciate, man taipat nelengva siandien lygiai metai kai palaidojau vyra per tuos metus taipat perejau viska psihologus, vaistus ir t t, o skaudziausia, kad nekenciau dukrytes kadangi turejau gyvent del jos negalejau pasitraukt kartu su juo, bet jau pradeda viskas tvarkytis. isvykau net i uzsieny, kad pradet nauja gyvenima, bet ne cia esme kodel rasau jum, as meldziaus, kad man dievas ir jis padetu isgyvent ta skausma, bet atejo ta diena kai lengveja man dabar pradejau melstis uz jo mama, kad jai padetu, nes turejo tik viena sunu uz kury atidave viska gyvenime, suprantu jusu skausma ir patikekit nelengva kentet ir matyt kencincius zmones aplink. tad patarsiu prasykit vaiko kuris paliko jus, kad jum duotu stiprybes ir laikui einant pamatysit jum pades...visada zinokit, kad ji su jumis, man nuo to tik lengviau buvo, nors ir skaudu siandiena ir verkiu, bet tuo paciu dziaugiuos pagaliau metai visi sako, kad palengveja po metiniu tad dbr laukiu kuria minute bus man lengviau.
Rasai Dangei 2013-03-01
Džiaugiuosi radusi tavo įrašą ir kad tau šiek tiek gerėja gyvenimas, mes abi to paties likimo. Tik aš praradau viltį iš naujo susikurti gyvenimą ir atsistoti ant kojų, kiek stengiausi - nepavyko. Daugiau nieko kito nebenoriu tik turėti darbą ir jaustis žmonėms reikalinga. Nebūsim mes tokios, kokios buvom, atrodo skausmas mažėja, bet iškilus sunkumams iš naujo vėl ir vėl smogia. Jausmas toks pat, jaučiuosi lyg vyras visada būtų šalia, tik negali apginti nuo piktų žmonių, reikia rasti jėgų pačiai, ir už du. Kaip žinia, mūsų visuomenė nepalankiai žiūri į pašalpininkus, bet kurioje įstaigoje nepraleidžia progos įžeisti. Darbo biržoje pasakė - važiuokit į užsienį, kaip važiuoti jei netektis atėmė daug sveikatos, o gydymui neužtenka pinigų. Lietuvoje niekam nereikalingas aukštojo mokslo diplomas ir darbo patirtis. Jei patekai į bėdą išgelbėti gali tik užsienis. Lietuvis neprieis ir nepaguos sielvartaujančio žmogaus, jau greičiau pasišaipys. Tik mes suprantam ką išgyvena kenčiantis žmogus, galbūt dabar tokia mūsų dalia paguosti kitus.Dažnai tenka išgirsti - vaiką laidoti sunkiau, o mes, palaidojusios savo vyrus liekam nesuprastos "Susirasi kitą". Negaliu lyginti kas sunkiau,ir neįmanoma palyginti, tik žinau, kad visi netenka gyvenimo prasmės, ateities, to ką susikūrė, dėl ko gyveno ir svajojo. Ne visoms našlėms ir kitų reikia, mes niekada nebeatgausime to ką praradome, nebesugrįš savas žmogus, kurį mylėjom, supratom jo būdą ir norus iš pirmo žodžio, iš žvilgsnio. Teliko kankinantis laukimas ir ilgesys.
Pasikviečiau artimiausius mūsų draugus, kurie padėjo tomis baisiomis dienomis, ruošiau metinę ir taip viskas sekėsi, toks jausmas lyg laukiu jo sugrįštant kaip ankščiau iš užsienio. Atrodo susėsim, pakalbėsim, kiek daug turiu papasakoti kaip aš viena tvarkiausi, kiek sunkumų įveikiau. Atėjo ta diena, niekada nemėgau prakalbų, bet šį kartą tiek daug turėjau draugams pasakyti, kurie buvo su mumis nuo pat jaunystės, kartu šventėm, keliavom, juokėmes ir liūdėjom. Verkėm visi, atrodo tik dabar supratom, kad praeities nesugrąžinsim. O širdy taip gera, negaliu apkabinti, bet jaučiu, kad mano vyras šalia, grįžo, tik mes jo nematom. Išsiskirstė, namai vėl tušti. Teliko toks pat kankinantis ilgesys, tik jau supratau, kad nebegrįš, ir laukimas kada vėl būsime kartu, tik šį kartą kitame pasaulyje.
|
|
|
|
