Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Taip... Jau pusę metų esu viena. Pusę baisiausių savo gyvenime metų. Negaliu jo apkabinti, pabučiuoti, priglausti prie savęs. Sumautas gyvenimas, sumautas likimas jį iš manęs atėmė. Atėmė mane iš jo. Taip ilgai svajojau, kad būčiau tądien žuvusi kartu, taip ilgai norėjau numirti, keliauti paskui jį, kad dingo visi įmanomi žmogiški jausmai. Nejaučiu nieko - nei skausmo, nei ilgesio, nei laimės, nei meilės... Visiškai nieko, esu tuščia, lyg kokia siaubinga iškamša - tik apvalkalas, nieko daugiau. Dažniausiai negaliu net verkti, ašaros gerklėj stringa. Bet jei prasiveržia, verkiu iki sąmonės netekimo. Štai ir dabar - rodos, rašau apie skaudžiausią dalyką savo gyvenime, bet veidas išlieka akmeninis. Kaskart, kai kas nors paklausia, kaip išgyvenau mylimojo netektį, atsakau, kad nežinau, nes dar viso to neišgyvenau. Turbūt tik išmokau uždaryti tą neviltį taip giliai, kad jos niekas nemato, kartais net aš pati. O baisiausia yra tai, kad be prasmės gyventi toliau neįmanoma, įmanoma tik egzistuoti. Ir kaip šlykščiai skamba žmonių žodžiai: esi dar jauna, praeis kiek laiko, gal vėl sukursi šeimą, ką nors pamilsi. Kaip galima taip sakyti, jei niekada nejautei mano skausmo, niekada nebuvai mano vietoje?! Kaip galiu kažką vėl pamilti, jei užmigti sugebu tik apkabinusi jo nuotrauką?... Gyvenimo neliko, liko tik laukimas, kada vėl galėsiu jį pamatyti, atsiprašyti už visus buvusius barnius ir pasakyti, kaip karštai aš jį mylėjau, myliu ir amžinai mylėsiu...

Įdėjimo data: 2012-12-01


Rašyti komentarą

Lina 2012-12-04
Aš esu mama, netekusi savo aštuoniolikmečio sūnaus, bet galiu kalbėti tavo zodziais. Viskas labai artima, ir tas begalinis skausmas, ir tas begalinis ilgesys... Tas, kas nepatyrė tokio skausmo, tokio pragaro, mūsų nesupras. Zmonės gali sakyti ką nori, bet jie nezino tos tikros tiesos apie mus, ir kaip tu sakai, tą neviltį mes mokame uzdaryti giliai savyje, kad niekas jos nematytų. Aš nežinau nei ką tau pasakyti, nei kaip tave paguosti, nes visi pasakyti žodžiai yra beverčiai, mums belieka tik ilgesys ir prisiminimai kiekvieną dieną kiekviename žingsnyje.

Rasa 2013-01-02
Suprantu tave, tokie žmonių patarimai labai skaudina, lyg kas kitas galėtų sugražinti, tai ką praradome. Žmonės įsivaizduoja, kad per pusmetį galima išgyventi netektį. Anksčiau ir aš nebūčiau supratusi kaip galima mylėti mirusį ir laukti, laukti... Atsibundu naktį ir galvoju kaip jam šalta vienam kape ir mane šaltis krečia. Arba klausiu savęs: Kada grįš? Nejaugi negrįš? Ir šitaip kas naktį. Jau greit bus metai. Pasakyti gali ir dabar, kaip jį myli ir ilgiesi. Jei bent kelioms dienoms išvažiuodavau iš namų, beprotiškai pasiilgdavau savo vyro, grįždavau, pirmiausia į kapines, pasikalbu ir truputėlį lengviau. Net dabar negaliu pripažinti, kad esu našlė ir jei ką pasakoju sakau mūsų namai, mūsų mašina ir t.t. Pusę metų nenusiėmiau sutuoktuvių žiedo, bet siaubingai sublogau, tai nukrito pats. Kaip ir tau toks pat akmeninis veidas ir ašaros stringančios gerklėje. Linkiu tau stiprybės, kurios dar ilgai prireiks.