| |
Pirmoji dižiulė netektis - Tėvo mirtis (2006m). Po pusmečio išėjo Mama (2007m). Tepraėjus metams - netekau vyro (2008m.). Tai buvo siaubinga. Išėjo į darbą ir negrįžo. Ausyse skamba vyro telefonu atsiliepusio policininko žodžiai: „Jūsų vyras mirė“. Du mėn. po jo mirties net verkti negalėjau. Kai pratrūkau, raudojau kiekvieną vakarą. Į pagalvę įsikniaubus, kad kaimynai negirdėtų. Norėjosi eiti paskui. Neprisimenu, kaip atsisveikinau, kas dalyvavo laidotuvėse. Atsimenu tik atskirus epizodus. Vaikščiojau kaip iškamša. Negalėjau nei dirbti, nei gyventi. Numečiau 10 kg svorio. Skaudėjo širdį ir dėl to, kad atitolo vyro giminės. Kai išsiskirstė po laidotuvių, taip ir nepasiteiravo, nei kaip gyvenu, nei kaip jaučiuosi. O man taip jų reikėjo. Aš net medį, gėlę, prie kurių vyras buvo prisilietęs, būčiau apkabinus. Dabar suprantu, kad savo žaizdas privalėjau išsilaižyti pati. Jau praėjo 4 m. Kuo toliau, tuo labiau ilgiuosi. Vis tiek skauda, bet gal jau ne taip klaikiai. Su Tėvų mirtimi susitaikiau. O su vyro - dar negaliu. Juk tokia neteisybė. Vaikai užauginti, sulaukėm anūkų, galėjom kartu džiaugtis gyvenimu. Bet likimas sudėliojo kitaip...
Įdėjimo data: 2012-06-25 |
Rašyti komentarą
Rasa 2012-06-26
Jūs labai stipri, kad šitiek išgyvenote ir ištvėrėte. Man dar tik pusmetis artėja ir dvidešimtos vestuvių metinės, nežinau kaip iškęsiu, kasdien vis sunkiau. Gal taip įprasta pas mus, kad vyro giminėms nerūpi. Mano giminės padėjo palaidoti ir dabar pasidomi kaip laikausi, o vyro - ne, nors žino, kad su sūnumi neturime darbo ir iš ko gyventi. Ką ten giminės, jei net uošviams nerūpi, net gyvam esant jokios pagalbos iš tėvų nesulaukė, o tik juo naudojasi, kvietėsi padėti ir t.t. Patys remontavome mano mamos namus, susikūrėme gražius namus, bet laimę sugriovė prakeikta krizė ir nedarbas, abu likome be darbo, o sūnus moksleivis, bet neturėjome nei skolų, nei didelių bėdų, tik trūko pinigų, tereikėjo ištverti sunkų laikotarpį. Vyras nuėjęs pas tėvus pasidejuodavo, jie tartum negirdėdavo, tik sužinodavom, kad svetimiems pinigus skolina. Aš pardaviau paskutinį turtą laidotuvėms ir paminklui užsakyti, tėvams nerūpėjo. Motina tokią šventą vaidina, kas mėnesį mišias bažnyčioje užsako, tik nei man, nei sūnui nepraneša. Jaučiuosi tokia sutrypta ir paniekinta. Sveikata blogėja, neturiu iš ko gydytis, viską atidaviau į kapus, liko paskutinė bedarbio pašalpa dar mėnesį ir viskas. Noriu numirti ir atsigulti šalia, nes nebepakeliu visų sunkumų. Jūs teisi, kad su tėvų netektimi galima susitaikyti. Aš slaugiau tėvus, per 3 metus abu palaidojau, buvo sunku, bet išgyvenau ir susitaikiau, nes šalia buvo vyras. Dabar nieko neliko, skausmas ir neviltis. Kiekvienas sodybos kampas mūsų rankomis išpuoselėtas, viskas veltui, nebėra kam gyventi.
Krizių įveikimo centro psichologai 2012-08-04
Emocinė parama yra svarbiausias „vaistas“, netekus mylimo žmogaus. Ypač svarbu, kai palaiko artimi žmonės. Labai gaila, kad nesulaukėte būtent tokio palaikymo, kokio Jums reikėjo. Mirus žmogui, jo šeimoje ar artimoje aplinkoje gedi visi, tik neretai visi gedi labai skirtingai, kiekvienas savaip. Dažnai savas skausmas neleidžia suprasti, ko reikia kitam žmogui šią skaudžią valandą. Neskaudinkite savęs dar labiau, ieškokite palaikymo ten, kur galite jo sulaukti.
Monika 2013-02-16
Man 14 metų. Prieš penkias dienas netekau mamos, nes ji mirė nuo gripo komplikacijų. Jai buvo 52 metai. Tai buvo pats brangiausias mano žmogus. Su ja aš praleisdavau daugiausia laiko. Esu drovi, todėl viską sakiau tik jai. Dabar aš nesuprantu kas man. Aš dar nesupratau, kad ji mirė ir nenoriu to suprasti. Ryte atsikėlus iškart pagalvoju apie ją ir kaip praeis diena be jos. Vieną momentą aš noriu verkti, kitą - nenoriu nieko.
|
|
|
|
