Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Mamuliukas Sirgo vėžiu, mirė prieš dvi savaites ir jau niekas nebegalėjo padėti, tiesiog išleido iš ligonines ir pasakė ruoštis blogiausiam. Paskutinį mėnesį ligoninėse buvome kokius 3-4 kartus, labai išgyvenau, meldžiausi, kad tik dar gyventų ir būtų šalia. Namuose viena tiesiog raudodavau balsu. Viskas blogėjo, bet neseniai perpylė kraują ir viskas atrodė eina tik geryn. TA dieną viskas buvo gražu, puiku. Paprašė, valgyti, kavos ir ruošėesi pasivažinėti ir staiga pasidarė bloga ir ... Negalvojau, kad taip baigsis, iškviečiau greitąją, surinkau pasą, valgymo įrankius į ligoninę, bet neprireikė... Laikiau jos ranką, glosčiau ir verkiau, verkiau verkiau... Per laidotuves atvažiavo draugai, su jais galėjau net juoktis, tarsi užmiršau viską. O dabar jaučiuosi keistai, nors kasdien susigraudinu ką nors prisiminusi ir pamačiusi, bet atrodo, kad kitas žmogus išprotėtų mano vietoje, MAMOS NEBĖRA. Draugė sako, kad aš labai stipri, nes jai tokiu atveju būtų \"šakės\". Savaite su nieko nenorėjau bendrauti, o dabar viskas atrodo keistai, jaučiuosi kaip kokia bejausmė kalė, kaip jūs išgyvenot netektį?

Įdėjimo data: 2012-06-18


Rašyti komentarą

Užjaučiu 2012-06-18
Labai užjaučiu dėl netekties. Bet gyvenimas sudėliotas taip, kad vaikai turi tėvus laidoti. Aš savo mamą laidojau būdama vaikas, bet sunkiausia buvo ne laidoti, o matyti, kaip ji kasdien gęsta nuo vėžio.

Asta 2013-02-05
Pažįstama situacija...deja. Jau tuoj bus šešeri metai, o vis negaliu atsigauti. Iš pradžių negalėjau nei miegoti, nei valgyti, nei sėdėti, nei gulėti, toks baisus skausmas, tiesiog fizinis pojūtis. Norėjosi garsiai rėkti, bet...aplinkui žmonės. Padėjo vaistai, bet ...jau nemoku šypsotis, nemėgstu linksmos muzikos. Užuojauta.

Stiprybes! 2013-03-10
Jau 6-eri metai praėjo nuo mamos išėjimo, o skausmas toks pats gilus. Pirmieji metai buvo lengviausi, nes turbūt mažiausiai suvokiau, kas įvyko. Kuo toliau, tuo jos trūksta labiau. Buvo ir ta bejausmiškumo fazė. Kai gyveni tarsi robotas, darai tai, ką reikia, o iš tiesų niekas nerūpi. Dabar jau pradedu galvoti, kaip susidėlioti gyvenimo tikslus taip, kad netgi be jos jie mane džiugintų ar bent jau būtų prasmingi. Ji buvo didelė mano gyvenimo ir ateities planų dalis. Sunku, bet bandau susikurti planą B ir apie jį galvodama - šypsotis. Žinau, kad galbūt tai skamba kaip misija neįmanoma, bet kai pabandai, tai nustembi, kiek iš tiesų gali. Svarbiausia prisiversti pabandyti. TU GALI!