Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Prieš daugiau nei metus nusižudė mano jaunesnis mylimas brolis. Žinoma, išmesti to iš galvos neįmanoma, tai persekioja, nors fakto niekada neneigiau ir viską priėmiau realiai. Baisiausia, kad kuo toliau, tuo labiau imu kaltinti ir paslapčia vis labiau nekęsti savo mamos ir tėvo dėl šio įvykio... tas pyktis vis auga ir auga, nes pats siūliau pagalbą broliui, kai buvo gyvas, bet jis jos nepriėmė, o tėvai kvailai ir naiviai netikėjo manimi, kad broliui jos reikia. Kai nusižudė, buvo jau per vėlu. Ar kas yra susidūręs su panašia situacija? Nes bijau, kad ateis laikas, kai tas pyktis tėvams, ypač mamai, kurią myliu, gali būti nebeišnaikinamas. Maniau, kad pyktis slops, pradžioje jis buvo natūraliai suvokiamas, nes juk reikia rasti atpirkimo ožius ir tai priėmiau blaiviai, bet pyktis nenuslopo, o, atvirkščiai, vis auga ir auga... Jau nebegaliu pakęsti kalbų, sklindančių iš mamos lūpų, apie brolį, apskritai nebegaliu girdėti nieko apie jį iš jos ir tėvo lūpų. Norėtųsi gal psichologo ar panašiai besijaučiančio mano likimo žmogaus patarimo ar patirties: ar normali ta mano būsena, ar jau reikėtų susirūpinti, nes bijau, kad ypač su mama nutrauksiu visus emocinius teigiamus ryšius, o jai jie svarbūs, nes vienas gyvas sūnus likau, tačiau aš dėl brolio savižudybės tolstu ir tolstu nuo jos ir vis labiau paslapčia nekenčiu.

Įdėjimo data: 2012-05-17


Rašyti komentarą

Rasa 2012-05-17
Iš savo skaudžios patirties galiu patvirtinti, kad pyktis daug artimųjų kankina. Parašei, kad siūlei broliui pagalbą, bet jis jos nepriėmė, todėl iš nevilties jauti pyktį. Mes nežinom artimųjų planų, netikim, kad gali nusižudyti, kai taip įvyksta kaltiname save ir kitus, kad ne viską padarėme, nors padėjome kuo galėjome ir kaip mokėjome. Neleisk pykčiui įveikti savęs ir sugriauti santykių su tėvais, suprask - jie kenčia, ir nuo tos kančios gelbėjasi kas kaip gali- vieniems lengviau kalbėti, prisiminti, kitiems - tylėti. Skaityk literatūrą, tarkis su psichologais kaip įveikti savo jausmus, bet tik nepasiduok pražūtingam pykčiui.

dange 2012-05-18
tas jausmas man puikiai zinomas palaidojau pries 3 men savo mylima vyra patikek pati tau patarinedama ieskau pagalbos taip pat cia...pas mane taip pat auga neapykanta viduje visiem tiem, kuriu nera salia manes kai man taip sunku-tai yra seimai, mamai, broliam-neapykanta mane valdo, kersto troskimas taip pat, bet taip negalima ta as suvokiu-zinoma nesakau ateis ta diena kai kazkada as pakilsiu ir nugalesiu savo nelaimes, o tada ir suprasiu kas ir kaip...niekas nekaltas del to nei tu nei tevai...turi galvot tik taip, kad cia likimas ir niekur nuo jo nepabegsi brolis tavo pasirinko sitoky kelia, neprieme tavo pagalbos, o tai reiskia, kad jis nenorejo taves kankint..turi pagalvot ar jam patiktu, kad tu nekestum tevu? manau jis nelaimingas, kad pas tave taip vyksta, jis nori matyt seima stipria ir kartu tad pasistenk del brolio nugalet ta pykti jam-tai lb svarbu...mes galvojam, kad jie nieko nejaucia, bet deje jie viska mato ir jaucia, kunas paliko mus, bet ne siela jie visada su mum tik mes negalim ju matyti...

paluzusi 2012-05-30
Uzuojauta, del brolio. Manau, pyktis, savigrauza, kaltinimai visa tai ieina i gedejimo fazes. Ir visi ta pati isgyvena, tik vieni lengviau kiti, sunkiau. Ir as turejau net kelias netektis per trumpa laika, buvo pikta, liudna, kaltinau net save, kad kazka kazkada ne taip pasakiau, kaltinau zmones kurie kazkaip iskaudino, jau dabar velioni. Nezinau tavo situacijos, kas konkreciai nutiko, kad kaltini tevus, bet manau ir jie isgyvena, del sunaus netekties. Patarciau nueiti pas psichologa, pasikalbeti su zmogumi kuriuo pasitiki, gali parasyti broliui laiska, isdestyti mintis, tai kas tau neduoda ramybes. As pati ir laiskus rasiau (po to sudeginu), ir pas psichologus buvau, visa tai padeda atgauti pusiausvyra. Pagalvok ir apie savo ateiti, nuolatiniai stesai sveikatos tikrai neprides. O tevai yra tokie kokie yra, visi turi trukumu, tiesiog gal pabandykit atvirai pasikalbeti, gal tai jus suartins. Sekmes laikykis.

J. 2012-06-25
Mano jaunesnis brolis taip pat nusizude.. sia ziema. ir as zinok irgi jauciu neapykanta, bet ne savo mamai, o zmogui, kurio itakotas jis tai padare, niekas is jo draugu nesuprato, kaip jis pasirinko savizudybe del merginos isdavystes del to, kad ji pasirode esanti paskutine kale, na dabar ji sau laiminga gyvena su kitu bernu bet as keikiu ja mintyse ir noriu kad atsitiktu kazkas blogo, o su brolio mirtim as negaliu susitaikyt. As suvokiu, kas ivyko, bet negaliu ir nenoriu to pripazint pvz., kai mano mociute mire, as irgi liudejau, bet as kazkaip suvokiau, kad ji buvo sena ir sirgo, o mano brolis .. jis turejo vasara vaziuot su manim i Himalajus, ir naktimis kartais est pica ant zemes ir zvengt,  o ne blemba MIRT ir as isvis su niekuo nebendrauju po netekties, nezinau, man kazkoks gyvenimas, viskas sudas atrodo. Paskaiciau, kad ir tu panasiai jautiesi uzsinorejau parasyt.  Jurga.

Gabi to Jurga 2012-06-26
Mano brolis nusizude balandzio pabaigoje. Nesuprantu is vakaro dar susirasinejom su juo per Skype, o ryte mama paskambino ir pasake, kad jo nebera... nuo tada gyvenimas tiesiog sugriuvo. Ir as esu ziauriai supykus ant jo kales buvusios mergos, kuri budama vedus ir turedama vaika persekiojo mano broli, nedave jam ramybes, kol galu gale davede ji iki savizudybes. Nekenciu jos visa siela, ir dabar ta kale Jolita toliau gyvena su savo vyru, o mano broliuka, amzina atilsy, net Facebooke uzblokavo, mirusi zmogu!!! Pasirode visame grazume, kaip ji jy mylejo, ir ko mano brolis buvo jai vertas.

To Gabi 2012-09-16
Jeigu kada pamatysi si komentara parasyk man i skype : dramblys.arbatinuke paskiros vardas

Raminta 2012-10-28
Užuojauta Tau, tik nežinau ar ji padeda... Pati netekau savo jaunesniojo sūnaus prieš du menesius. Atšventė savo septynioliktą gimtadienį ir po mėnesio pats pasitraukė iš gyvenimo... Niekas nežino tikslios priežasties kodėl... Bet aš kaltinu tik save, kad nesugebėjau jo išsaugoti, atvirai su juo pasikalbėti. Kad tik galėčiau pasukti laiką atgal... Aš suprantu tavo kaltinimus tėvams, bet tu turi suprasti kokie bebūtų tėvai, bet jie taip pat kenčia, o kelio atgal NEBĖRA...