Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Galvojau, kad aš tik viena tokia. Mano sūnus paliko šį pasaulį 27. Galvojau, kad ir aš taip pasielgsiu, nes nebemačiau prasmės gyventi. JIS PAS MANE BUVO VIENINTELIS. Labai jį mylėjau ir jis atsilygindavo tuo pačiu. Po jo mirties kaltės jausmas buvo toks didelis, kad jausdavau net fizinį skausmą. Darbe, tarp žmonių užsidedu kaukę ir niekas mano skausmo nemato. Tačiau likus vienai - atrodo, kad išprotėsiu. Esu mokytoja, todėl kiekviena diena tarp vaikų, kurie taip man primena sūnų yra baisu. Gal tai praeis, nors tuo abejoju. Ačiū už jūsų žodžius, suprantu, ne aš viena kenčiu. Užjaučiu ir jus. Dieve, sumažink jūsų ir mano skausmą, bet nesiliauju savęs klausti - kodėl tai atsitiko man?

Įdėjimo data: 2012-02-18


Rašyti komentarą

Rasa 2012-02-16
Jūs ne viena, visus tuos jausmus išgyvena visos savižudžių šeimos. Aš taip pat pedagogė, tik nuo nuo rugsėjo mėn. atleista iš darbo. Man dar blogiau, neturiu kur išeiti, jaučiuosi niekam nereikalinga, nuolat namuose su baisiomis mintimis. Visko būna, norisi tuoj pat atsigulti šalia, net įsivaizduoju kokios bus mano laidotuvės... Psichologė padeda susitvarkyti su savimi.To paties ir aš klausiau savęs "Už ką man taip atsitiko?". Daug metų dirbau, rūpinausi namais ir šeima, nebuvo didelių problemų. Netekus darbo kabinausi kaip įmanydama, net juodus darbus dirbau, būtume išgyvenę iki pavasario tą sunkų laikotarpį, vyras neištvėrė. Aš kalbu su juo, pasakoju kaip mes su sūnumi tvarkomės, kaip jaučiamės, ką planuojame. Šiandien suėjo mėnuo, pajutau,kad palengvėjo bent trumpam. Pabandykite ir jūs. Gal jie mums iš anapus padeda neišprotėti. Kas žino.

Paluzisi 2012-05-05
Suprantu kaip sunku ir beviltiska kartais, bet turim izvelgti ir kazka kas neleistu mums pasiduoti. Va tuoj 2 men kai tevelio nebera. Netikiu, atrodo atsidarys durys ir jis ieis linksmas kaip visada, pasiulys kavos. Dar sunkiau yra mano mazai dukrytei, kuri vis klausia kada pareis senelis, ir mano sesei kuri turi 1 os gr neigaluma, taigi susiimu save i rankas ir stengiuosi buti rami, nes jos abi jautriai reaguojai mano asaras. Laikykites, nepaluzkit, po truputi apsiprasim su savom netektim, ir bus kazkiek lengviau. 

Paula 2013-08-25
gaila kad taip atsitiko jum gyvenimas yra toks kad nezinai ko laukti ir kokie izbandimai musu lauke gyvenime.As suprantu kaip jus jauciates nes mano mama tapati isgyvena kai mire brolis ir tetis matau savo mama verkecia ir zurincia i nuotraukas brolio ir tecio ji kartai pasijama nuotraukas ir verkia.Ji net kartais kalba kad pati nusizudis pasitrauks is gyvenimo man yra skaudu girdet kai ji taip kalba tikrai nenoriu prarast daugiau nieko nes tai yra kosmaras net pati daugiau neistversciau kai as bandziau nusizudyti kai prabudau renimacijoj as supratau kad noriu gyventi.o jus laikykites as manau kad jusu sunus nori kad jus toliau giventumet kaip ir bebutu sunku

Raminta - Paulai 2014-01-10
Paula, kaip gerai, kad tu ta supratai! Brangink gyvenima. As esu tikra, kad visi tie isejusieji padare sekundes klaida ir jei galetu atsukti laika, tikrai to nedarytu. Mano sunelis Kristijonas kazkur praejus menesiui po mirties, prisisapnavo savo draugei ir pasake, kad labai apgailestauja, ir daugiau to niekada nedarytu, kai pamate per savo laidotuves kiek daug artimu zmoniu iskaudino savo kvailu pasitraukimu...Visiems linkiu stiprybes!!!