Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Jau astuoni menesiai kaip gyvenu tamsoje, nevilti, siaube, ilgesi, mirus dukrai. Nepadeda niekas nei zmones, nei vienatve. Atrodo, kad ir liksiu tokioj busenoj visa likusi gyvenima. Labai mylejau savo dukrele, esu ikalinta savo sielvarte. Atrodo,, kad tik as viena esu tokia nelaiminga visam siam pasauli.

Įdėjimo data: 2012-01-10


Rašyti komentarą

Irgi mama 2012-01-17
Jūs nesate viena, mieloji...Žinau, kokį pragarą išgyvenate.Ir jus suprasti gali tik tie,kurie išgyveno tokį patį siaubą...Šita žaizda yra neužgydoma, tačiau skausmas, laikui bėgant, sušvelnės.Stiprybės jums ir vilties.

Vilte 2012-01-17
Turejau vilties,kad parasys tokio pacio likimo zmogus ,aciu Jums,nors sekundei tapo lengviau

Jelena 2012-01-19
Aš žinau, kaip jaučiatės... Mano mylimas sūnelis jau metai kaip anapilyje, bet skauda dar labai. O ypač sunku buvo per šventes, labai trūko vaikelio... Atrodo, kad tas skausmas niekada nesumažės...Bet manau, kad laikas po truputį sumažins skausmą ir mes išmoksime su juo gyventi...Stiprybės Jums, laikykitės.

Rasa 2012-01-27
Mano sesę palaidojom prieš 28 metus, mama neatsigavo iki mirties kol atgulė šalia. Laikykitės, mieloji, nes kitaip jau nebus. Aš prieš savaitę radau kilpoje savo vyrą, tiek svajonių turėjome ir mylėjom vienas kitą,o jis palūžo. Dabar skaitau "Netekčių psichologiją", pabandykite ir jūs, gal atrasite gyvenimo prasmę gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.Tik vieni kitus palaikydami galime būti stiprūs, nors ir kaip skaudėtų širdis.

Vilte 2012-01-28
Aciu, Jums, Jelena ir Rasa, ir Jums abiems linkiu stiprybes, zinau, kad mums tikriausiasir nuosirdziausias zodis yra isgirstas is panasaus likimo zmoniu.

irena 2012-01-29
Laikykis, mieloji, nebezinau nei ka tau patarti, nei kaip tave paguosti, as jau su tuo skausmu gyvenu sesti metai, netekau 22 metu sunaus, labai skaudu, labai sunku, o svarbiausia, kad nieko pakeisti nebegali, visa likusi gyvenima teks gyventi su tuo skausmu, gi jau niekas nebegrazins mums musu brangaiusiuju. Protu supranti kad reikia gyventi toliau, bet sirdis plysta, nemanau, kad su tuo galima susitaikyti, tad brangioji, linkiu tau stiprybes, laikykis, melskis uz savo dukryte, labai linkiu tau stiprybes, labai jos tau reikes.

irena 2012-01-29
Tada, kai beviltiskai blaskiaus ir pagalbos ieskojau ivairiose knygose kazkur perskaiciau ir uzsirasiau labai grazius ir prasmingus zodziu, gal ir tavo sirdi nors kiek jie paguos "Supratau, kad mes niekuomet neturime vaiku, mes juos gauname, ir kartais ne tokiam ilgam laikotarpiui, kokiam tikejomes ar vylemes. Bet tai vis viena geriau, nei niekomet ju netureti."

irena 2012-01-29
RASAI. Labai gera knyga yra Inger Anneberg "Sielvartas po savizudybes. Knyga tiems, kuriuos paliko" Man ji labai padejo, skaiciau kelis kartus.

Rasa 2012-01-30
Ačiū už patarimus, jie labai šildo. Aš dar gyvenu tarsi rūke, dar tik pradžia. Jausmai pinasi patys įvairiausi: meilė, ilgesys, kaltė, pyktis kodėl taip visus įskaudino ir nusižudė. Daug žmonių palaiko, bet daug ir smerkia, atsiranda "visažinių", kurie liežuvius laido. Mat jei vyras nusižudo, žmona išvarė iš proto. Labai bijau dėl sūnaus, jam tik 19m ir visi rūpesčiai krito ant jo pečių, rūpinasi manimi, namais. Naktimis vyras kviečia pas save, gal būt gailisi savo poelgio. Išeičiau ramia širdimi, nereikėtų kankintis, jei nebūtų pareigos pastatyti sūnų ant kojų.

Irena rasai 2012-01-30
Laikykis, mieloji, tu reikalinga ne tik pastatyti sunu ant koju, bet jam ir siaip esi labai reikaliga,suprask, tu tiesiog neturi teises iseiti, labai gerai suprantu, ka tu jauti, suprantu kokia kalte jauti, nes pati tai isgyvenau, mano sunus isejo tokiu pat budu kaip tavo vyras, buvau paklaikus is skausmo, galvojau neisgyvensiu, bandziau suprast, kaip reikia jaustis, kaip turi buti bloga, kad taip pasielgtum, skaiciau visokius straipsnius, knygas, net psiciatrijos vadovelius, kad suprasciau, maniskis buvo l. toli, uzsienyje, ir tai as maniau, kad neturiu teises gyventi, jei mano sunus pasirinko toki kelia, o as nenujauciau, neisgelbejau jo, susirasinejau su mama, kurios sunus zuvo, ir ji jautesi kalta. Pasirodo kalte jaucia visi, patyre netektis, nes visada yra o jeigu buciau taip ar taip pasakes ar pasielges, gal buciau padejes ar ka. Labai grazius zodzius parase zinute man vienas jo draugas - kiekvienas zmogus pasirenka pats savo gyvenimo kelia, kartais ne toki, kokio mes noretume, bet tai yra jo sprendimas. Baisu susitaikyti su tokiu sprendimu, bet pakeisti mes negalime nieko, net apsikeisti vietomis negalime, kartais skuboti ar neapgalvoti sprendimai uzbraukia viska, turbut galim garantuoti, kad antra karta jie taip nepasielgtu, labai gaila, bet antro sanso jiems nebuvo suteikta. Jei nori, parasyk man 57553@one.lt. laikykis, stiprybes tau, zinok, kad savo sunui tu esi be galo reikalinga, laikykis del jo ir kitu artimuju.

Vilte 2012-01-31
Mielos moterys, mano dukrele taip pat savo noru isejo is gyvenimo. Baisiausia tai, kad mudvi labai artimai bendravom, atrode as zinojau viska apie ja, o pasirode ne. Dabar beliko siaubinga kalte, juk maciau, tik reikejo nepasitiket gydytojais, kurie dabar rastais issigina savo kaltes. O dabar dar baisiau ir beprasmiskiau gyvent, ir metu metus jausti ta pati.

Rasa 2012-01-31
Rytais atsikeliu, geriu kavą mūsų miegamajame, taip kaip buvom įpratę. Žmogaus nebėra, tik ant stalelio nuotrauka. Per langą matosi kapinės, vakarais matyti deganti žvakė ant jo kapo. Ašarų nebėra, slopinu raminančais, tik širdis daužos. Jam taip šalta ten ir negera vienam. Visada saugojau ir rūpinausi juo ir dabar pergyvenu, kad jam negera. Mes negalėdavom ilgam išsiskirti, labai pasiilgdavom vienas kito. Ar dar kas nors taip jaučiasi ar aš jau kraustausi iš proto?

Vilte, Rasai 2012-01-31
Deja, Rasele, issikraustyti is proto ne taip jau paprasta, ir man vis atrodo, kad as turiu isprotet nuo sielvarto, juk negaliu gyventi be savo mylimo vaiko, bet ne, gyvenu, galbut gyvenu ir delto, kad labai stengiuosi, nes turiu dar viena dukra ir zinau, kad privalau nesuteikti jai skausmo. O Jums reikia gyventi del savo sunaus. Deja, nuo minciu visokiausiu, mes niekur nepabegsim. As jau astuntas menesis galvoju, kodel ir kodel, ir kodel..

Rasa 2012-02-01
Mielosios, kokios jūs stiprios, stebiuosi kaip ištveriate.Man kasdien vis blogiau, kankina košmarai, blogiausia, kad gyvenu Lietuvos užkampyje, nėra su kuo bendrauti,atleista iš darbo.Draugai padėjo palaidoti ir išbėgiojo savais reikalais, niekas negali pas mus pabūti ir palaikyti.Sūnus pradėjo gerti, nebežinau kaip gelbėtis. Gal kas turi parduoti knyga "Sielvartas po savižudybės.Knyga tiems,kuriuos paliko"?Niekur nerandu.

irena rasai 2012-02-01
Labai sunku buvo, gyvenau rajone, nei paramos grupiu, nei psichologu, kai po menesio darbe pradejau verkt ir negalejau niekaip sustot, nulekiau pas psichiatra,vakarais gryzus is darbo uzsirakindavau ir „lipdavau sienom“, geriau nuo depresijos, be vaistu nemiegojau, nukritau 20 kg, maniau isprotesiu, atrodo lyg per gyvenima eiciau keliais, misias kas menesi uzsakydavau, gyvenau kapuose, manaiu neisgyvensiu, bet laikas bega, norim to ar ne, turiu as ta knyga, paskolinsiu paskaityt (atsiusiu pastu, jei negausi kur is aplinkiniu), parasyk savo adresa i mano e maila, laikykis, turi atlaikyt, privalai atlaikyt, mes moterys, mamos, esam stiprios, privalom but stiprios, per laika po truputi, po truputi ismoksi ir tu su tuo skausmu gyvent, tik laikykis.

Vilte 2012-02-02
Aciu, Irena uz atviruma, ta pati as isgyvenu dabar, bet atrodo senka jegos ir nezinau kiek dar pakelsiu. Jusu zodziai suteikia vilties, kad galiu istverti, nes turiu istverti. Nors neisivaizduoju jau dabar, kad kada galesiu juoktis, kazkuo but patenkinta, kazkuo dziaugtis, bet gal to nei nereiks.

Irgi mama 2012-02-03
Mielosios...Patikėkit manimi... Jūs įveiksite tai. Kai žuvo mano sūnelis aš taip pat norėjau mirti. Jaučiau kaltę netgi dėlto, kad aš valgau, kvėpuoju, miegu, nors pirmomis dienomis aš tik kvėpavau. Iki išsekimo ir nuovargio verkdavau..kol užmigdavau...Jaučiau didžiulę neteisybę, nuoskaudą, pykau ant savęs ir Dievo. Jau praėjo daugiau kaip metai. Skausmas rimsta, gyvenimas grįžta į vėžes, nes reikia gyventi dėl kito sūnaus, dėl kitų artimųjų. Patikėkit-ateis diena, kai pasijusite lengviau... Mes turime paleisti tuos, kurie mus negrįžtamai paliko, nes kai ilgai nepaleidžiame, jiems taip pat yra labai negera. Nelaikykite po akimis Jų nuotraukų- nei ant sienos, nei ant stalo, nei kur kitur. Paimkite, pabučiuokite ir padėkite į saugią kertelę. Kai norėsite-išsiimsite ir pasižiūrėsite, paliūdėsite, paverksite - nes to kartais reikia. Nuotraukų laikymas matomose vietose-tai irgi nenoras paleisti, o tai yra blogai ir Jums ir Tam, kurio nebėra. Nelaikykite rūbų ir kitų daiktų, kurie jau niekam nebus reikalingi. Tai irgi neleidžia mirusiam ramiai ilsėtis. Reikia išgedėti tam tikrą laikotarpį, viskas turi būti išverkta, išskaudėta savomis jėgomis... Kuo mažiau raminamųjų, nes jie užslopina visiškai jausmus ir gali būti taip, kad jūsų gedėjimas nesibaigs niekada. Patikėkit, irgi praėjau baisų pragarą, net nežinojau, kokia stipri galiu būti. Buvo žiauri tamsa be menkiausio vilties spindulėlio, o dabar šviesėja akyse. Einu į priekį, kai darau bet kokį darbelį, mintyse pasitariu su Juo- savo Angelu, stengiuos viską daryti taip, kaip būtų norėjęs jis..Žinau, kad kiekvienai iš Jūsų situacijos skirtingos, ir ne visi vienodai stiprūs esame, bet laikykitės ir jokiu būdu negalvokite apie mirtį. Argi norite suteikti tokį baisų skausmą, kurį pačios patyrėte, kitiems savo artimiems? Stiprybės Jums, vilties, Dievo palaimos ir tikėjimo, kad ir po pačios juodžiausios nakties išaušta rytas... Gal iškart jis nebus labai saulėtas ir šviesus, bet nors vienas šviesos spindulėlis kada nors prasiskverbs pro juodžiausią tamsą...Iš visos širdies Jums to ir linkiu...

Vilte,Irgi Mamai, 2012-02-03
Negaliu apsakyti, kaip esu Jums dekinga uz kiekviena zodi,skaiciau ir dekojau uz suteikta vilti, uz nuosirduma, uz tikruma. Niekas manes neitikino niekados, nei per kruopele, kad gales kada but kitaip.O dabar, skaitydama jauciu, kad kada nors vel galesiu galvot apie likusius seimos narius, nebut jiems tik nasta. Kai bus labai sunku zinau, paskaitysiu Jusu mintis ir vel judesiu i prieki. Aciu Jums, te niekados nebuna daugiau negandu Jusu gyvenime.

Rasa 2012-02-03
Gal kas išbandė parapsichologų pagalbą ir gali pasidalyti patirtimi ar padėjo? Savižudybė, manau yra prakeiksmas, nes vyro giminėje buvo keletas savižudžių. Ar kas lanko netektį išgyvenančių paramos grupę? Ar padėjo? Antradienį planuoju važiuoti. Bandau ieškotis bet kokios įmanomos pagalbos.

irena rasai 2012-02-04
Paramos grupes lankyt neteko, nebuvo salygu lankyt, bet manau kad sumanymas geras, vaziuok, bet butinai vezkis ir sunu, labai rupinkis juo, daug kalbek su juo, labai saugok ji, zinok kad jis kaip ir tu labai isgyvena, nepalik jo vieno su jo skausmu, jo toks pavojingas amzius dabar, jaunimas toks jautrus, paslaptingas, ziurek, kad jis nepaluztu, kad ir kaip tau sunku, netekus vyro, patikek, netekus vaiko buna zymiai sunkiau, sakau tai is patirties. Laikykis ir padek laikytis sunui, suprask, kad dabar tu jam, o jis tau vienintele atrama, daznai jam tai sakyk, sakyk kad labai ji myli, kad jei ne jis, tai neisgyventum, kad be jo neisgyventum. Tikiu, kad tu atlaikysi, kitaip ir buti negali, po truputi, po zingsneli, judesi pirmyn, bet baisu, kad nepaluztu sunus. Daug daug kalbek su juo apie teti, nes pamenu is pradziu labiausiai norejos kalbet apie isejusi,prisimint ji, o visiems aplink tai buvo tabu, lyg jo ne nebuvo, nes draugai tiesiog nezino kaip padet, ka pasakyt, todel ir tos temos neliecia. Dar labai padeda rasyt isejusiam laiskus, o kita diena paciai garsiai perskaityti. Stiprybes jums. laikykites.

Rasa 2012-02-10
Mielos moterys, ieškokit pagalbos, skambinkit psichologams. Šio centro specialistai labai nuoširdžiai dirba, bendrauti galima su jais galima per skype. Padės bent kiek susitvarkyti su savo skausmu ir mintimis. Grįžau su viltimi, kad padės išgyventi sūnui. Pabendravus su psichologe pasikeitė jo elgesys, atsirado planų. Bendrausim toliau per skype. Gera pradžia ir man ramiau.


Vilte ,RAsai 2012-02-19
Gal galit parasyt su kokia psichologe kalbat gal ir man kiek padetu

Rasa 2012-02-20
Šio puslapio "Pagrindinis" yra psichologių telefonai. Skambinkit, jums padės.

Danutė 2012-02-28
Mirė prieš pusę metų 26 metų sūnus galvojau kad neištversiu nebuvo tos dienos kad nenuriedėtų ašara, bet kai dukra paklausė, mama ar aš dar kam nors šiuose namuose rūpiu, viskas pasidarė aišku kad mes ją turime mylėti kaip ir mylime sūnų ir taip padarėme sprendimą kad turime ir dėl jos pasistengti sustiprėti nors ir labai labai skauda.

Mama netekusi dukros 2012-03-19
Suprantu si skausma ir didziuli sielvarta. Dukrytes netekau pries 4 menesius.Mieloji, noriu, kad zinotumete, kad uzjauciu Jus labai ir kartu isgyvenu netekti. Kristina.

mama 2012-03-31
Pries pusantro menesio netekau 22 metu nuostabaus sunaus. Netiketai ji nuzude Anglijoj tie patys tautieciai, db jaunimas lb lb ziaurus nors nevisi. Begalo skaudu ir plysta sirdis kaip zinai kad niekad nebepamatysi savo mylimo sunaus. Guliu ir keliuosi su ta pacia mintim skausmu, sielvartu ir niekaip neina patiketi kad sunaus nebera, manau niekad nebesvies saule kaip iki tos tragedijos. Nebeliko prasmes gyventi ir nebezinau kaip rekes toliau isgyventi, nes ta kraujuojanti zaizda nebeuzgis niekada.

Vilte, Mamai 2012-04-01
Vis dar paskaitau si puslapi, nes mano skausmas tebera toks pat. Noriu Jus uzjausti, bet paguosti negaliu, niekas nesikeicia man jau desimt menesiu. Tik dabar tarsi pradedu suvokti, kad dukreles tikrai jau niekad nematysiu. Bet pradedu suprasti ir tai, kad kiek beverkciau ir beklykciau niekas nesikeis niekada, tik arba neiseisiu is ligoniniu ir tapsiu sau ir kitiems didziule nasta, arba bandysiu po truputi, po zingsneli gyventi. Stengiuosi kuo daugiau kuo nors uzsiimti, kad tik maziau galvociau apie savo netekti, tiesiog isakau sau galvoti apie ka nors kita. Sunku, oi kaip sunku, bet zinau, kad kito kelio neturiu. Linkiu ir Jums stiprybes.

mama Viltei 2012-04-29
dekoju Viltei uz uzuojauta, bet nz kaip reikia toiau gyventi, ka bedirbciau kur beeiciau ka beveikciau man atrodo kad visur mane lydi sunus, kiekviena sekunde jis mano mintyse, manyje, man atrodo kad jis kartu gyvena su manim tik jo nematau, negaliu paliesti, pasikalbeti, o tas labiausei skaudina, kiekviena diena asaros ir asaros, nz kaip reikia su tuom susigyventi, lb tankiai ateina minis kad man reikia eiti pas sunu, nes tarp musu buvo lb smarkus rysys. db dar laukia skrydis i anglija i teismus ir visa kita ir visas vaizdas kuri maciau kol jis dar gulejo anglijos karaliskojoj ligoninej ir kovojo su gyvenimu lb prasiau Dievulio kad paliktu ir nepasiimtu jo is manes bet neilgam dar isgyveno keturias dieneles komoj ir deje Dievulis ji pasieme. Zinau kad privalau gyventi toliau bet nezinau kaip, sirdis tiesiog kraujuoja.

Vilte, Mamai 2012-05-02
Viskas taip sunkiai einasi. Kartais atrodo jau pajegiu nors kiek iveikti savo sielvarta, bet tai trunka labai trumpai. Deja,man taip pat daznai ateina tokios mintys, kad noriu pas savo dukrele, nes ir mes buvom labai artimos. Toks tuscias gyvenimas be jos. Viskas pasikeite, ir niekados nebus nieko gerai, kaip baisu ir liudna taip sakyti. Noreciau, pasakyti, nors koki paguodos zodi ir jums, bet kur ji toki surasti, kuris paguostu, as ju neisgirstu, ir zinau, kad niekas nepadeda. Linkiu tik ieskoti to, del ko verta dar gyventi.

Rasa 2012-05-03
Šiandien pravirkau kieme pamačiusi grįžusią kregždutę, pakalbinau ją: "Tu sugrįžai, o aš viena...". Dirbu iki išsekimo, gėlynai, aplinkos tvarkymas, pavargus savęs klausiu "Kam man to reikia?", kitą dieną ir vėl naujus darbus planuoju, pasidžiaugiu nauja pražydusia tulpe, kartu jaučiu kaltę, kad aš viena sulaukiau pavasario. Visos mintys sukasi ką šiuo metu su vyru veiktume, Kaip buvome įpratę kartu. Sunku vienai, kaip besistengčiau visko neįveikiu. Ilgesys ir liūdesys tik didėja. Turėsim ištverti ir išverkti kiekvieną metų laiką ir šventę be savo artimųjų. Laikykitės, mielosios, mes jau tiek daug ištvėrėme, stiprybės jums visoms.

mama Viltei 2012-05-12
Labai dekoju Viltei uz nuosirdzius zodelius.Skaitydama jusu pasidalinta skausminga isgyvenima noriu pasakyti kad netekus savo mylimu zmoguciu, jau nebebus tokiu linksmu dienu kaip iki siol kol dar buvo su mumis, bendravo, gyveno sale musu. Artimo mirtis nusinesa kartu ir musu gyvenimo dalelyte, o db as tik egzistuoju nebegyvenu. Nebenoriu ir nebegaliu nieko daryti, dziaugtis gyvenimu ka veikdavau iki sios tragedijos. Buvau labai aktyvi, megzdavau, siudavau, sportuodavau, zvejodavau na ir visa kita, o db sustojau ir nieko nebenoriu tik eiti pas savo suneli, vien tik tokios mintys kyla. Kaip as jo pasiilgau ir niekaip nerandu tos stiprybes, vien tik liudesys, asaros ir begalinis sirdies sausma. Nezinau ar besugebesiu atsitiesti, ar atsiras vilties ir noro gyventi, juk jau trys menesiukai kaip begalinis skausmas zudo mane. Na bet lb aciu visoms cia parasiusioms savo skausmingus isgyvenimus, paskaitau ir bandau suvokti kad musu visu sirdies skausmas netekus mylimuju yra vienodas.

Irgi mama 2012-05-12
Užeinu į šį puslapį beveik kiekvieną dieną...kiekvienam esu uždegusi čia ne vieną žvakutę.. Vilte, Irena, Mama- mielosios ir visos kitos- mes to paties likimo...Patikėkit laikui bėgant skausmas nebebus toks aštrus, bet jis sugrįš visada...Tieisog turime išmokti su tuo gyventi. Skaitau jūsų rašytus žodžius ir pačiai plyšta širdis...Skausmas sugrįžta ties kiekvienu žydėjimu, pavasaris savo gamtos atbudimu tarsi smogia į širdį, nes galvoji- kodėl jis-šaltam kape, vienas, kodėl ne savo bendraaamžių būryje, laimingas, besišypasantis...Mums tenka išgyventi tą patį visoms- ir pyktį ant Dievo, ir didžiulį kaltės jausmą su begale abejonių, nors jokios kaltės nė vienos iš mūsų- nėra ir negali būti...Be galo dėkinga visoms, kurios pasidalina čia savo mintimis, nes suvokiu-kad nesu viena...Žinau, kad neteisinga, žiauru, nesuvokiama, kad gyvenimas nutrūksta pačioje jaunystėje ir nėra jokio atsakymo nė į vieną klausimą.. Patiko tokia mintis- kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais.. O argi ne taip? Nepalūžkite...Apkabinu visas...

Vilte 2012-05-29
As vel cia, su jumis visos mamos, kurios cia paraset, ir tos kurios tik paskaitot. Jau metai, kaip nematau, negirdziu, nepriglaudziu, neapkabinu, nepakalbinu savo mylimos dukreles. Noriu jums visoms pasiguosti, kad vis taip pat siaubingai kenciu, ilgiuos, liudziu. Nors ir dirbu, ir bendrauju siaip ne taip su zmonemis vistiek jauciuosiu viskam kurcia, akla, nebyli. Vis taip pat ieskau atsakymo, kodel tiek daug aplink mane laimingu zmoniu, o as nesu ir niekada jau nebusiu viena is ju. Man net kartais saves gaila. Istikruju net ir nezinau kaip sau padeti, kad nors truputeli lengviau butu stumti tas taip sunkiai pakeliamas dienas.

Rasa Viltei 2012-05-31
Bendravimas su žmonėmis, darbas, pareigos nors greičiau laikas bėga. Jaustis niekam nereikalingai, kai yra darbo patirtis ir pasiekimai - dar baisiau. Neturiu draugų arti su kuriais galėčiau bendrauti, nėra vilties susirasti darbą (dėl to reikėtų išsikelti iš namų, o tai labai sunku). Jaučiuosi vis blogin, sveikata vis prastėja, grimstu į neviltį. Galėčiau šiek tiek susitaikyti su savo skausmu (ir jums to linkiu), tik nežinia dėl ateities, problemos su išgyvenančiu sūnumi viską paaštrina. Gyvendama santuokoje 20 metų kovojau su vyro gėrimu, darbštus ir geras buvo žmogus, tik dėl alkoholio kildavo problemų - nenugalėjau. Dabar kartojasi visos bėdos su sūnumi, tik dar baisiau.Tokie patys geriantys draugai, baisūs pykčio priepuoliai, matau, kad jam blogai, bet kaip ir jo amžinatilsį tėvas to nepripažįsta ir nepriima pagalbos. Negaliu viena nieko padaryti, nepadeda nei pokalbiai, nei prašymai. Baisi neviltis, kai nebėra dėl ko gyventi ir nieko negaliu pakeisti. Gaila savo paaukoto gyvenimo, kai su vyru viską savo rankomis susikūrėm, o dabar viskas griūna. Kai negaliu padėti artimiausiam žmogui, kaltinu save ką ne taip padariau, ne taip auklėjau...

Irena Mamai 2012-07-26
Kaip visada, sedziu tamsoj ir skaitau, rasau (todel atsiprasau uz klaidas). 07.14 sukako jau 6 metai kaip paskutini karta girdejau savo brangiausio mylimiausio vaiko balsa, nes kita diena jo jau neliko ir grizo jis namo karste is Anglijos. Labai tave uzjauciu, labai tave suprantu, daznai cia uzsuku ir daugelio mamu vaikams uzdegu zvakutes ir labai dziaugiuosi, jei kas mano brangiausiam sunui uzdega zvakute. Mes daugiau jau negalim nieko jiems padeti, tik myleti visa sirdimi ir prisiminti visur ir visada Juos. Tad Mamos, bukim stiprios ir gyvenkim kuo ilgiau, nes tada tuo ilgiau bus gyvi musu vaikai musu sirdyse ir atminty. Tebuna jiems lengva teviskes zeme, tesiilsi jie ramybeje, nesvarbu, kad mes ramybe rasime turbut tik tada, kai nueisim pas juos. Mama, irgi netekusi vieno is sunu.

Vilte 2012-09-26
Mielos mamos, paskaitau as vis dar cia. Noreciau isgirsti is Jusu, kaip laikotes. Zinau galbut daugeliui ne kas ir pasikeite, kaip man. Tik noretusi isgirsti nors koki zodeli, atrodo is artimu, nors ir nepazistamu zmoniu. Mano gyvenimas sustojes, as tik bunu, negyvenu. Daugiau kaip metai be dukreles nieko nepakeite, ir ilgesys, skausmas nesumazejo, visos dienos vienodos, be sypsenos, dziaugsmo, svajoniu. Nematau jau nieko ko galeciau noreti gyvenime.

IrenaViltei 2012-10-11
Vilte, ar turi daugiau, vaiku, ar tik ta dukrele teturejai. Man jau 6 metai praejo, net negaliu patiket, kad tiek daug sugebejau isgyvent be jo. Nepamirsau ir nepamirsiu, sirdis labai liudi, bet tik dabar pradedu ji paleist, negyvenu kapuose, laikau ji savo sirdy, labai myliu ir ilgiuosi. Kas vakara apsilankau siam puslapy, degu zvakutes, skaitau ir verkiu, taip visu jusu ir saves gaila, taip gaila visu Ju, nelaiku isejusiu. Bet gyvenu, einu i darba, bendrauju su draugais, kartais ir nusijuokiu. Nors visiskai nuosirdziai juoktis, but laiminga jau niekada negalesiu. Man padejo isgyvent likes sunus. Negalejau iseit, negalejau suteikt jam skausmo, gana jam buvo skausmo netekus brolio, tad as, mama, neturejau teises jo daugiau skaudint, nors buvo momentu, kai mintyse rasiau jam atsisveikinimo laiskus, bet dziaugiuos, kad neisdrysau parasyt is tikruju atsisveikinimo laisko, atsilaikiau, isgyvenau, o jis man padovanojo jau dvi anukytes, ir kai anukele prisiglaudzia ir sako.. tu mano mociute, o as sakau, kad tu mociutes anukele, nuo svelnumo ju, meilumo ju tirpsta sirdis, ir patikekit, tikrai yra del ko gyvent, nors sirdis ir verkia, bet esi priverstas tai paslept giliai, neskaudini ju, tas skausmas yra tik mano, giliai pasleptas. Patikekit, atrasit ir jus koki nors kabliuka uz ko isikibt ir gyvent, bet dar turit nueit ilga kelia, dar turit daug isgodot, isliudet, dar taip nesenai ju netekot. Laikykites visos, patikekit, tikrai atsiras tu kokiu nors spinduleliu ir jusu gyvenime,tikrai atrasit del ko gyvent, tik laikykites, Pamazu, pamazu, po zingsneli, nubraugdamos asaras del isejusiu, gyvensim visos toliau. Istvermes Jums visoms.

Vilte,Irenai, 2012-10-16
Labai dekinga Jums uz palaikyma, labai. Tu zodziu kabinuosi kaip siaudo, kaip siulelio risancio su siuo pasauliu. Tik labai baisu, kad manes laukiu dar toks sunkus laikas. Turiu vyra, gera vyra, turiu gera dukra ir zenta ir miela anukeli, taip, tai tiek daug, tai labai daug, zinau, bet neturiu vieno zmogucio, mylimo zmogucio, kuri isejo jauna, grazi, sveika, mylima. Tai taip neteisinga ir skaudu. Aciu Jums, Irena, uz paguoda, deja jau niekas nesupranta, kad ,,dar'' galima liudeti savo vaiko, niekas ir neguodzia, zinau, kas nepatyre, nesupras, todel ir sakau, aciu, uz atsiliepta zodi.

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2012-11-28
Labutis MIElosios mamytes, jau 9 menesiai praejo kaip zvakele dega pas mane kiekviena diena, kaip mane po truputi zudo egzistavimas siame gyvenime, nes nebepavadinsiu as to gyvenimu, negyvenu o egzistuoju jame be savo sunelio. Skausmas su lyg kiekviena diena astresnis ir skausmingesnis, o ilgesys begalinis. Be to siandien jo GIMTADIENIS ir kaip skaudu kad nebeturiu ko pasveikinti, apkabinti pasidziaugti ir visa kita........kartu su savo brangiu suneliu. Tik asaros, liudesys nezmoniskas skausmas lydi mane kiekviena diena, nebemoku gyventi taip kaip anksciau, tik laukiu tos dienos kada galesiu susitikti su savo suneliu, nors visi man sako kad tuom gyvenimas nesibaige ir privalau gyventi toliau del saves, del kitu artimu ir mylimu zmogiuku, bet niekaip negaliu nebemoku ir nebenoriu nes slysta viskas is po koju, visos mintys tik ir sukasi apie tai ka praradau ir niekad nebesusigrazinsiu. Kaip man jo truksta. Kiekviena diena laukiu jo skambucio, bendrauju per Facebook ir laukiu atsakymo, bet vis tyla............na bet tikiuosi kad viena grazia diena atrasys, labai labai to laukiu. Nepykit mielosios mamytes kad as taip rasau, negalvokit kad as laukiu is jusu uzuojautos, bet dabar mano realybe tokia, ir dabar rasant asaros byra, kunas virpa is sirdies skausmo, noriu tik aprasyti ka as dabar isgyvenu, nors manau mum visom labai sunkus tie isgyvenimai. Atleiskit jei ka netaip parasiau. Teatleidzia man dievas.

irgi mama bevardei 2012-11-28
Deja, tokia jau musu dalia, kad per musu vaiku gimtadienius mums lemta degti zvakutes ir raudot, kad metuose mums lieka dvi skaudziausios datos - mirimo ir gimimo dienos. Dienos, nuo kuriu is pradziu skaiciuojamos dienos, savaites, menesiai, o po to ir metai. Metai, kiek mes ju jau neturim ir metai, kiek jiems but buve. Tu buni uzstirges skausme ir net nepajunti, kaip tie metai greit byra, kaip smelis. Uzjauciu labai tave, suprantu tave labai, stiprybes tau sia ir visas kitas dienas. Deja, as jau 7 kartus turejau tokius gimtadienius. 10.25 mano sunui butu buve 29. Labai labai gaila tu musu vaiku, kad jie nebegali siausti su draugais tokia diena. Stiprybes ir sveikatos Jums ir visoms Mamoms ir amzinosios ramybes musu a.a.vaikams.

Krizių įveikimo centras 2012-11-29
Svarbu, kad dalinatės savo išgyvenimais. Visą sielvartą ir skausmą laikyti vien tik savo viduje yra be galo sunku. Iš tiesų, mirus artimam žmogui, svarbios datos tampa aštresnės. Tomis dienomis ryškiau prisimenami artimieji ir kaip būdavo leidžiamas laikas kartu. Netekus artimo gali apimti jausmas, kad nebėra prasmės gyventi, kad sielvartas yra beribis. Ir viskas reaguoja - kūnas, jausmai, protas. Vis dėl to ši būsena, nors ir be galo sunki, turi savo pabaigą. Sunku priimti, kad netektis amžina, kad mylimas žmogus nebe paskambins, nebe atrašys, tačiau jis lieka mūsų prisiminimuose, mūsų širdyse. Labai svarbu nelikti vienam tai išgyvenant, kalbėtis apie tai, dalintis. Kviečiu atvykti arba paskambinti mums į Krizių įveikimo centrą ir pasikalbėti apie tai.

Kristina 2013-03-03
Brangios mamos, gyvenimas nelepina ir manęs.. Nors esu dar jauna, bet gyvenime tiek daug patyriau, kad sunku net apsakyti.. Praradau mažytį savo sūnų, palaidojau jį jo pirmojo gimtadienio išvakarėse.. Nėra nieko baisiau, kaip laidoti savo vaiką.. Sunkiai išgyvenu tai, vis dar kaltinu save, matau prieš akis pamėlusį jo kūnelį ant savo rankų ir save bejėgę, negalinčią nieko padaryti..

Vilte 2013-03-05
Miela, Kristina, norisi apkabinti jus priglausti, paguosti, oi kaip paguosti. Tikiu, kad yra aplink jus mylinciu zmoniu, suprantanciu, randanciu ta zodeli, kuris nors kiek palengvina, bent ta akimirka, begalini skausma. Labai gaila, kad gyvenimas jusu nelepino geru likimu, uzjauciu, labai uzjauciu, laikykites .

Kristina Viltei 2013-03-06
Labai dėkoju Jums, atrodo tik tą patį patyrę žmonės mane supranta, kitų užuojauta skamba nenuoširdžiai, kad ir kaip norėtų man padėti ar paguosti.. Nežinau iš kur ta stiprybė, bet pirmus metus galvojau tik apie savižudybę ir galimybę pamatyti mažąjį.. Matydavau jį sapnuose, be emocijų ir visą pilką, kaip niūrią lėlę.. Draugo giminės vieningai mane pasmerkė ir apkaltino..Nebeturėjau dėl ko gyventi. Nepasiryžau savižudybei, nes įsivaizdavau kad mano tėvai kentėtų dar labiau nei aš.. Neišeidavau į viešumą dėl mamų, kurios vaikščiodavo su savo vaikais, buvo pernelyg skaudu.. Ir dabar skaudu.. Antrąjį vaiką planuojam, bet bijau vėl patirti visus išgyvenimus, juk dar tik 3 m. tepraėjo...

Danute 2014-01-13
O as galvojau, kad as viena su tokiu skausmu, nelabai kam turiu pasiguosti, nelabai kas supranta, tik asaros krenta ir krenta, kam tas skausmas, ar galiu ko paklausti?

Vilte 2014-02-22
Nuo siu mano zodziu praejo du metai, bet niekas taip ir nepasikeite, gerai rase moterys, kad si zaizda neuzgydoma. As esu tik gyva, bet negyvenu. Atrodo tik stebiu viska is salies, ir vis visiems noriu pasakyti, branginkite ka turite, viskas yra niekai, viskas yra pataisoma, kol salia gyvi visi artimiausi zmones. Kiek matau taip viso to nevertinanciu zmoniu. As ir pati niekados neisivaizdavau, kad imanoma dar gyventi turint nepamatuojama, neisnykstanti skausma, ilgesi, liudesi, nevilti, beprasmybe, ir taip diena is dienos, menesis po menesio, ir metai po metu, ir iki gyvenimo galo.

Virginija 2015-04-06
Mielosios mamos, as jau dustu nuo begalinio skausmo, kai zuvo musu jauniausia dukryte 21 metu. Praejo 8 MEtai ir 4 men. ir as dar vis begalinej tamsoje ir skestu skausmo juroje, pirmus penkis metus nemaciau kad dar buna pavasariai ir medziai zali- viskas juoda ir ejau kur papuole, nei pereju maciau nei zmoniu - nieko, dieve, dieve, gyvenu kapuose o zvakutes dega istisai, tik noriu kuo greiciau mumirti, bet is kur tik jegu dar yra. Atsiskyriau nuo visu, svetimu, seseru ir likau vienui viena su savo neismatuojamu skausmu, mielosios mamos, as esu mirusi mama, bet kazkaip vaikstau, pati nezinau, gyvenu tik raminamuju pagalba kiekviena diena, ka man daryt, pasakykit jei dar galit?

Vaida 2015-04-08
Dauguma cia rasanciu neteko savo vaiku, o as mamos.:( Ji buvo dar labai jauna, labai noreciau tiketi, kad kitame gyvenime ja susitiksiu.....tik tas mane ir guodzia

Irena 2015-12-24
Virginija, šį šventą kučių vakarą negaliu likti abejinga Jūsų skausmui. 8 metai kančios.. ar neperdaug? Nemanau, kad Jūsų dukrytė laiminga matydama Jus kenčiančią. Pagalvokite apie ją, nebūkite savanaudė... prieš 10 metų netekau 19 mečio sūnaus. Nuostabaus žmogučio, kurio galėjau didžiuotis, jis buvo mano "Auksinis berniukas" . Nebuvau stipri. Skausmas toks didelis, kad skaudėjo ir kūną, ir sielą, ir protą. Taip kankinausi nematydama net saulės šviesos 5, gal daugiau metų. Tačiau nesėdėjau sudėjusi rankų, nes ačiau, kaip silpsta sveikata, Stovėjau ant bedugnės krašto , gyvenimas ar mirtis? Rinkausi gyvenimą. Pakeičiau gyvenamąją vietą, taip bėgau nuo prisiminimų. Rašiau dienoraštį, skaičiau knygas, kuriose ieškojau atsakymo, kodėl taip nutiko? gal perskaičiau, kokį 100. Pamažu stiprėjau, supratau gyvenimo tiesas ir dėsningumus ir daugybę kitų dalykų. Šiandien galiu pasakti aš gyva, gyvenu dėl jo - savo juodaplaukio gražuolio. Aš didžiuojuos, kad turiu angelą danguje. Džiaugiuosi, kad skausmas jau nebe širdyje, o šalia manęs. Jis nedingo niekur, bet aš jį valdau, kontroliuoju. ŠĮ šventinį vakarą leidžiu sau paverkti, parymoti, prisiliesti prie jo daiktų, nuotraukų. Tai labai skaudina. Bet man to reikia. Praeis šventės vėl kibsiu į darbus, džiaugsiuos gyvenimu ir dėkosiu Dievui, kad turėjau sūnų net devyniolika metų. Virginija, atsitieskit, gyvenkit dėl savęs, dėl šeimos, dėl išėjusios dukros.... Ji nemirusi... ji gyva.... tik kitoje dimensijoje...įrodykit dukrai ir sau, kad jūs stipri. Tokia auka niekam nereikalinga... Sėkmės jums....

Vilte 2016-02-15
Tai mano parasyti pirmieji skausmo zodziai. Tuoj bus penkeri metai, kaip vis dar kenciu, ir visdar paskaitau si puslapi. Ir radau Irenos laiskeli, parasyta tarsi mano zodziais. Noriu ir as parasyti visoms, kurios taip pat kencia, taip pat Virginijai. Ta pati kelia einu ir as, kaip Irena, buvau ir as ant bedugnes krasto, dabar stoviu jau toliau, nes gyventi reikia ir del kitu, ir nebuti jiems slogia nasta, seseliu. Taip ir as jau mokausiu valdyti skausma, ir zinau, kad Irena raso tiesa, kada nors jis bus ne mano sirdi, o salia manes. Aciu Irenai, kad suteike ir man dar siek tiek daugiau stiprybes. Linkiu Virginijai ir kitoms taip kenciancioms mamoms kabinkites i siuos Irenos zodzius, ir bus lengviau eiti tolyn.

Mama 2017-02-23
Vasario 17 d. buvo 4 men. kai netekau savo gyvenimo....a.a. SUNAUS. Jam buvo tik 25m. Taip,as netekau savo gyvenimo, nes nematau tikslo, prasmes vardan ko gyventi? 2004 m. anapilin isejo mano a.a Mama, ji pakele pries save ranka. Galvojau-isprotesiu, neistversiu, bet pamaciau savo vienturcio sunaus akis. Jos buvo pilnos baimes...del manes-o ka, jei as neistversiu sio praradimo, kas bus su juo, kam jis bus reikalingas? Mes pasilikome tik dviese-Jis ir as. Tik del sunaus istveriau visa si pragara su daugybe neatsakytu klausimu-kodel,uz ka, a.a Mama taip ziauriai nubaude mane. Bet sunus, buvo vienintelis ziburelis prikeles mane gyvenimui. Negalejome pasilikti Lt. todel nutareme emigruoti-kartu. Bego metai ir as pamaciau, kad salia manes, tikras VYRAS. Dziaugiausi, kad turesiu senatveje paguoda, parama, siluma,supratinguma. Slapcia vyliausi, kad sulauksiu anukeliu ir turesiu martele kuri bus man kaip tikra dukra. Sunus kaip imanydamas lepino mane, ne tik brangiomis dovanomis bet svarbiausia gelemis.Jos nespedavo nuvysti.Sunus baiges mokslus emigracijoje, turejo gerai apmokama darba-neruke,nevartojo alkoholio, nes sportavo ir norejo ikurti savo sporto kluba. Kartais as bardavau ji, kad tiek daug dirbt ir sportuoti negalima,jog kunui reikia ir poilsio. Bet tikriausiai ne taip kalbejau, nesugebejau itikinti,isprasyti-pailsek. Ir atejo ta juoda diena-spalio 17......Pilnas sirdies infarktas......Jau nera a.a mano SUNAUS ir kartu-mano gyvenimo.As pasilikau vienui viena..... su begaliniu skausmu, asaromis ir beprasmiu gyvenimu....