Artimieji

Įdėti naujus duomenis


 
 
 Ligaudas

1958 11 09-2011 01 15

Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris, Nors iš skausmo ir plyštų širdis. Tai paskutiniai zodziai, kurie buvo uzrasyti ant vainiko nuo manes, dukrytes, tai tarsi paskutine dovana. Tai buvo vienas is brangiausiu mano gyvenime zmoniu, tokio tevelio, koki as turejau, ne visi dar turi, jis buvo begalo rupestingas, mylintis ir atsidaves, tai tas zmogus, kuris visada uzjaus, paguos ir palaikys visada, kuris paskambins tau kelis kartus per diena. Nors praejo jau 7 men., nuo tos dienos kai jo netekau, bet asaros nedziuva, o skausmas ir ilgesys nemazeja, rodos viskas ivyko ka tik, negaliu susitaikyti su ta mintimi, kad jo nebera. Rodos galeciau viska atiduoti ir paaukoti, kad jis tik sugristu, bet...Nezinau ar kada galesiu susitaikyti ir gyventi normalu gyvenima be jo. Zinau, kad jis nenoretu, kad as taip kankinciaus, bet kitaip negaliu. Is vaikystes prisimenu viena dalyka, kad as visada sakydavau, kad as tekesiu uz tecio ir jis bus mano vyras, nes jis man buvo pats geriausias, graziausias ir visoks -iausias. Viliuosi tik tiek, kad jam dabar ten geriau, nes tokius skausmus, kokius jis kentejo pries mirti, nelinkeciau niekam. Jis mire guledamas klinikose ir ne nuo savo ligos, o tiesiog krito klinikose ir dejo galva, kraujas issiliejo i smegenis, ir kaip bebutu paradoksalu, jis jau turejo gristi namo uz geros savaites. Mylejau, myliu ir mylesiu tave teveli amzinai, ir nesvarbu kur tu bebutum, zinau viena, kad visada tu su manimi, kaip ir tu manoj sirdy liksi amzinai :*



Įdėjimo data: 2011-08-17


Zvakute Uždegta žvakučių: 1069

Uždegti žvakutę