Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Prieš mėnesį netekau savo draugo, savo žmogaus - mylimo žmogaus... Maniau, kad skausmas mažės, tačiau jis kasdien atsiskleidžia vis nauju aštrumu. Daugybė jausmų jį lydi. Nerimo, liūdesio, pykčio, kaltės... Skausmo... Ilgesio... Tokio, kuris niekad niekad nebus pripildytas susitikimu. Jau niekada. Išsiskyrę buvome daugiausia savaitei. Atrodo taip ilgai ji truko. O dabar jau mėnuo. Klaiki realybė. Aplinkos žmonės bando raminti, kad gyvenimas eina pirmyn, kad jam nepatiktų, jog aš liūdžiu. Tačiau - mielieji, aš liūdžiu. Priimkite mane tokią. Visad buvau labai sociali, o dabar per prievartą kartais susitinku su kuriais žmonėmis, žinau, kad tikrai mano skausmas jiems dabar nereikalingas, turiu jį kažkaip maskuoti, kas atima daug jėgų... Galvoju, kas liko dabar man - laiškai, nuotraukos, keletas daiktų... Skausmas ir ilgesys... Žinoma ir meilė. Tragiška, neišsipildžiusi, kuriai lemta išnykti. Ir prisiminimas, kaip naktį prie jūros žiūrėdami į žvaigždes sugalvojome norą 'ilgai ir laimingai'...

Įdėjimo data: 2011-05-09


Rašyti komentarą

I.
Labai graziai parasyta... didele didele uzuojauta!

rasa
jau 10 metų, kaip aš netekau vyro, o vaikai tėčio. toks laiko tarpas atrodo daug ir mažai. sunku buvo ir pradžioj, ir dabar, nes vaikai auga, o tėčio labai labai reikia. bet gyvenam, dirbam, mokomės. džiaugiuosi, kad sugebėjau susitvarkyti su netektim, ne veltui tiek daug mokiausi psichologijos, padėjo draugai ir artimieji. stiprybės jums visiems.

irma
liudeti svarbu, butina, reikia.. isverkti skausma.. tik taip ir vel sugris sviesa.. gal dar negreitai.. tada, kai atminti uzpildys sviesus atsiminimai.. ir supratimas, kad jausmams praeities nera.. kad niekas niekur nedingsta.. viena energija virsta kita.. tiesiog kitokia meile.. stiprybes ir sielos sviesos jums

Birute
Suprantu tavo kraujuojancia siela. Laikykis brangioji, laikykis po metu kitu bus lengviau. Kad ir kokia butu netektis ismokstame su ja tvarkytis. As taip pat praradau mylima zmogu. Tai baisu ir klaiku. Visas pasaulis sustoja, ir tu benemoki gyventi jame nes jis tau jau pasidaro naujas, nepazistamas ir svetimas. Bet kaip nebutu keista imi ir pradedi jame gyventi. Tai vyksta labai letai bet ivyksta. Laikykis brangioji ir bendrauk su zmonemis kurie patyre netekti. Jie labiau supras.

gerda
as tave labai uzjauciu as sita skausma zinau koks jis astrus ir gilus.as ir netekau savo mylimo zmogaus savo vaikucio tecio

Aliona
Man atrodo, aš suprantu, kaip jautiesi. Nors mano patirtis yra kiek kitokia, vis vien noriu ja pasidalinti. Mano močiutė mirė, kai man buvo 15 metų. Prieš tai apie metus sirgo kaulų vėžiu ir paskutiniai jos gyvenimo mėnesiai buvo jai tikra agonija. Atsimenu, kad aš tuos metus gyvenau savo įprastą paauglišką gyvenimą, daug laiko praleisdavau su draugais, mokiausi (buvo pirmi mokyklos egzaminai prieš akis), lankiau būrelius, reikšdavausi pamokose, ieškojau savęs, tais pačiais metais buvo aplankiusi mane ir pirma meilė. Žodžiu, viskas lyg ir įprastai. Tik dabar žvelgdama atgal, atrodo keista, kaip gyvenimas buvo tarsi suskilęs į dvi dalis: į tą įprastąjį, lyg niekur nieko, ir į tą kitą – akistatoje su mirtimi. Prisimenu, kaip važiuodama namo visuomeniniu transportu kartu su draugais-klasiokais, karts nuo karto užvesdavau kalbas apie mirtį: „Kam kaip atrodo, ar yra gyvenimas po mirties? Ar kam teko matyti mirusį žmogų? Ar kas žinojo, kas yra vėžys? Ar kas žino, ką jaučia žmogus, kai miršta?“ Tokiu būdu po truputį „dalinausi“ savo realybę: vis mėginau įsivaizduoti, ką reiškia mirti, ką tai reiškia močiutei. Šeimoje to klausti neišeidavo, niekas nekalbėjo apie tai, kad močiutė mirs. Tais laikais tai net nebuvo svarstoma: sergantiems vėžiu nebuvo sakoma apie prognozę, buvo stengiamasi išlaikyti sunkią ir dažnai mirtiną diagnozę paslaptyje. Taip buvo ir pas mus, mes nekalbėjome apie tai, kas mūsų laukia, mes tik visi „žinojome“, kad tai neišvengiama. Tą galima buvo pajausti iš žvilgsnių ir nuojautų. Tačiau, kiekvienas iš mūsų tarsi nustumdavo tas nuojautas šalin ir, pasinerdamas į kasdieninę rutiną, likdavo su savo bauginančiais jausmais vienas. Taip ir aš, dar vaikas, negaudama iš suaugusių „vidinio leidimo“ jausti savo tikrųjų jausmų, labiau „rūpinausi“ močiute, jos jausmais, palikdama savuosius giliai uždarytus. Mes su mama gyvenome kitame mieste (dabar jau tai būtų net kita valstybė), ir, kai atvažiuodavome, aš visą laiką jaučiau, kad močiutė tolsta, ir kad man vietos šalia jos yra vis mažiau ir mažiau. O anksčiau būdavo visiškai kitaip! Toks pasikeitimas trikdė, įnešdavo vidinę sumaištį. Bet kokio amžiaus vaikui tai turėjo būti didžiulė tragedija. Tačiau, man – ne, nes buvau „geras“ vaikas, padedantis ir nesukeliantis problemų, kaip sakydavo suaugę. Nors, iš tikrųjų, reikėdavo apsimesti, kad nieko nejaučiau. Nebuvo kitos išeities. Stiprus liūdesys atėjo, užgriuvo tą pačią akimirką, kai sužinojau, kad močiutė mirė. Jis buvo nubloškiantis, viską deginantis, juodas juodas liūdesys. Atrodė, dalis manęs buvo išplėšta su visomis šaknimis. Nenorėjau gyventi, nenorėjau matyti savo šeimos, norėjau mirti tik, kad būti su močiute. Pykau ant viso pasaulio. Rengiausi juodais drabužiais, užsiskleidžiau savyje. Visą laiką liūdėjau. Rašiau draugei laiškus, pasakodama apie savo išgyvenimus, gyvai negalėjau niekam apie tai pasakyti. Kai susitikdavom, nesugebėdavau ištarti nė žodžio, ji tik rūpestingai pažvelgdavo į mane, pakalbindavo, o vėliau, grįžusi namo, kruopščiai atsakydavo į mano laiškus. Esu labai dėkinga šiai mano draugei. Tuo sunkiu periodu ji buvo vienintelis mano ryšys su realybe. Atsimenu, kaip ji apsidžiaugė, kai po metų išgirdo mane garsiai juokiantis. Tai buvo pirmas „išgijimo“ ženklas. Pajutau, kad tikrai lioviausi gedėti tik po to, kai per močiutės mirties 10-tas metines sėdėjau savo asmeninės psichoterapeutės kabinete ir raudojau taip, lyg tai buvo atsitikę vakar. Nuo to laiko jaučiuosi gerai. Jaučiuosi tikrai išgedėjusi visą savo liūdesį, paleidusi visus savo norus būti kartu su močiute, susitaikiusi su jos ir savo likimu, priėmusi šią netektį, kaip gyvenimo duotybę. Jaučiu, kad svarbiausia, ką supratau yra tai, kad gyvenimas tęsiasi: tęsėsi nuo močiutės iki mano mamos, nuo mano mamos iki manęs, tęsis nuo manęs iki mano vaikų. Supratau, kad viskas, ką aš turiu daryti, pagerbiant visų savo mirusių artimųjų gyvenimus, tai gyventi savo gyvenimą gerai. Močiutė tikrai to norėjo. Kartą, jau sunkiai be-atsikeldama, buvo pasakiusi, kad norėtų pamatyti mane suaugusią, norėtų žinoti, kaip gyvenimas tęsiasi. Dabar man 36, praėjo jau daug metų. Prisimenu savo močiutę kaip didelį ramstį. Žinau, kad ji yra mano dalis, ją nešuosi savo širdyje. Kas kart, kai man būna sunku, aš užsimerkiu ir įsivaizduoju ją bei senelį (taip pat jau mirusį) prie mano vaikystės upės kranto. Šiame vaizdinyje matau juos abu, ramiai besišypsančius, žiūrinčius į mane su didžiule meile, tebelydinčius mane ir dabar, mano suaugusiame gyvenime. Lenkuosi prieš juos ir visą širdimi dėkoju, kad tiek savo gyvenimu, tiek netikėta mirtimi tiek daug man yra davę bei manęs išmokę - mylėti gyvenimą.

Viltė 2011-10-25
Užuojauta Jums didelė... Daug kas sako, kad laikas gydo žaizdas. Tačiau tokios žaizdos gyja ypatingai lėtai. Prieš ketverius metus palaidojau vyrą...Labai sunku buvo, bet privalėjau gyventi dėl vaikų... Ir gyvenau, stojomės ant kojų, stiebemės kaip gėlytės į saulę ir pamažu žaizda užsitraukė...Prieš devynis mėnesius palaidojau mylimą sūnelį...Skausmas dar šiandien yra kasdienis mano palydovas...Nemoku dar be jo gyventi, bet turiu išmokti...Žinau viena : bet koks skausmas, betkokia kančia, netgi begalinis liūdesys anksčiau ar vėliau žmogų apleidžia... Kai ateina laikas...Ir Jūsų laikas ateis... Stiprybės Jums.

Dvd 2011-11-09
Pries 2 metus netekau tevuko, bet skausmas man ir dabar nepraejo..Su juo isejo ir mano draugai, artimieji. As tave pilnai suprantu, labai sunku man niekas nepadejo, nei kitu sakomi geri zodziai, nei veiksmai, bet as kenciu ir tuo paciu kazkodel dabar pradedu manyt kad viskas kazkada atsitaisys..

Oksana 2012-06-14
Mano žmogus žuvo birželio pirmąją. Nuo tada laikas man sustojo. Su kiekviena diena vis blogiau. Esu našlaitė, todėl jis man buvo viskas: mama, tėtis, sesuo, brolis, geriausia draugė, geriausias draugas... Jaučiuosi lyg žuvusi kartu tądien... Tik jo tėvai būtų neištvėrę laidoti mus kartu, tas ir guodžia, jog likau gyva...

Aldona 2012-07-11
Netekau zmogaus, kuri mylejau, kuris man buvo viskas. Beveik tris metus, jo skambutis suskambedavo kiekviena diena ir zodziai "labas, cia as vel tave trukdau.." Kaip jis mane mylejo supratau tik dabar netekus jo. Jauciu kalte, kad is vakaro, kai paskambino, as neturejau kada kalbet ilgai, nes skubejau pas gydytoja. Kita diena jam sustojo sirdis. Susirast kapa, aplankyt, pasiryzau tik po menesio. Taip sunku dar nebuvo niekad, norejau saukt, rekt, bet tik tyliai verkiau ziuredama i ta kaubureli. Galvoje skamba tik vieninteliai, karta jo istarti zodziai "tik nepalik manes, nes man bus sunku". Nemoku gyvent, negaliu niekam pasiskust, niekam papasakot, nes tai buvo uzdrausta meile. As sergu veziu ir gal but ilgai neuzsibusiu ir cia.

Aldona 2014-06-05
Jau du metai, kai nėra Tavęs...o man nė truputėlį ne lengviau. Vakarais prašau, kad ateitum nors per sapnus......

Aldona 2014-06-05
Jau du metai,kai nėra Tavęs...o man nė truputėlį ne lengviau. Vakarais prašau, kad ateitum nors per sapnus......

nesvarbu 2014-07-18
Pries menesi su biski netekau mylimo zmogaus ir kuo tolau vis sunkiau, kartais atrodo to nebeistversiu, atsikeliu su tuo skausmu ir uzmiegu su tuo skausmu ir tas skausmas begalinis veriantis sirdi. Sita diena kai tai nutiko, duzo mano viltis,svajones ir meile ir likau tokia tuscia ir vienisa. Bandziau zudytis ne viena karta, bet visus kartus nepavyko net su vaistais, o ju isgerus ismiegojau 2 paras. Kai supratau kad man nepavyks, as vis kiekviena vakara prasau jo kad ir mane pasijimtu, nes as to skausmo nebeistversiu.

Diana 2014-09-30
Jau po mano tecio mirties praejo lygei du metai. Rugsejo 30d. as netekau tecio, kaip ir mano broliai , o mama Vyro, ta diena buvo pati baisiausia mano gyvenime ... Man tada buvo tik nesenai sueje 15 metų. Pries tai nakti as pasilikau pas savo geriausia drauge Darina, kita diena as buvau dar pas ja ir tik ant vakaro zadejau eit namo, ir apie 5 val. vakaro pas mano drauge atvaziavo mano kuma, iskart supratau, kad kazkas ne taip. Ir ji pranese baisia zinia, tavo teti nutrenke masina... Mano SIRDIS atrode, kad pasidalino i 1000 daleliu, man taip pasidare negera, as pradejau alpti. Bet gerai, kad turiu nuostabia drauge kuri padejo. Tecio netekau iskarto, jis zuvo vietoj .... Atrodo praejo jau du metai, bet atrodo, kad viskas ivyko tik vakar. AS labai jo pasiilgau ir labai jo truksta, bandau su tuo susitaikyti, bet labai sunku..

Jurga 2014-11-24
Tėvelis mirė, vasario mėnesį, Kauno onkologiniam. Praėjo ne vienas mėnesis, bet širdis kaip žvyro pripilta. Negaliu susitaikyt, kad taves, nėra ir jau nebus...Kodėl, Tėveli, išėjai, kodėl, palikai gyvenimą, ir skausmą mums. Matau tavo ašaras ir man širdis plyšta, kad jau niekuo tau padėt negalėjom, atleisk, Tėveli. Kiekvieną savaitgalį grįžtu į tėviškę, ir kiekvieną savaitgalį skubu,Tėveli, pas tave, uždegti žvakės. Taip sunku matyt tavo kapą ,nes vis negaliu patikėt, kad baigės pasaka, kurią mums, vaikams, sekei su meile..

Žaneta 2015-03-16
Aš vakar palaidojau savo vaikina, žuvo auto avarijoje. Jam buvo tik 18metų. Aš laukiuos jo vaiko jau 8 mėnesius, labai jis džiaugesi kad turesim sūnu. O dabar jo nebera, atrodo,  tuoj ateis apkabins, pabučiuos paklaus ar viskas gerai, bet namuose tyla, ramuma. Man buvo sunku su juo atsisveikinti, nepaleidau jo rėkiau kad neišeitu, bet negalejau nieko padaryt turejau su skausmu ji paleisti. Nesitiki kad jo nebera. Liko jo daiktai suklijuotos nuotraukos musu abieju, jo daiktai liko, drabužiai... netekau savo meiles kuri labai mylejau ir mylejo jis mane. Tiesiog mes išdraugavom metus kaip mes kartu buvom... nekada gyvenime jo nepamiršiu kas bebutu jis mano širdi♡♡