Mirė mano dukra prieš 9 mėnesius, jai buvo 28 metai. Lygiai po mėnesio būtų 29 metai, bet deja jai visada bus 28 metai. Ji mirė nuo galvos smegenų vėžio. Nuo momento kai sužinojom, kad ji serga iki mirties praėjo 3 metai, 3 siaubingi metai operacijų, radijo, chemoterapijų ir viskas.... Ji buvo labai linksma, mokėdavo sutarti ir su draugais ir su močiutėmis, visada rasdavo apie ką pakalbėti, niekas nemoka taip juokauti ir pralinksminti žmogų, kaip mokėjo ji. Ji buvo be galo geras ir šviesus žmogus, visiems norėjo padėti, visus mokėdavo išklausyti ir visada rasdavo tam laiko, visiems sakydavo, kad reikia mylėti ir gerbti vieni kitus, turėjo planų. Mes labai gerai sutardavom, tarp mūsų buvo (ir yra) stiprus ryšys, daug kartu keliaudavom, padėdavom viena kitai apsipirkti, mūsų norai ir skoniai sutapo. Jos frazė buvo „ten kur aš, ten ir saulė“ ir tai tiesa tiesioginė ir netiesioginė prasme. Dabar aš likau viena. Realybėje aš ne viena, yra sūnus, anūkėlis, vyras, draugė, sesė. Bet nėra jos, mano dukrytės, mano saulės...Man labai sunku, aš dažnai lankau jos kapą, verkiu, negaliu dar garsiai kalbėti apie ją ir jos mirtį su žmonėms (ne su visais) , pasidariau itin jautri, galiu nuo menkiausio žodžio apsiverkti, labai jautriai reaguoju į komentarus „ji mirė ne šiaip sau, reikia keisti gyvenime ką nors, paimti šuniuką/kačiuką, reikia neverk, negalima, jai nuo to sunku, turi paleisti, tu stipri“. Taip, aš stipri, nes gyvenu su to kažkaip. Bet žinot, viena diena pagalvojau, kad aš neklausysiu „patarimų“, jeigu man reikia keisti ką nors gyvenime, aš matyt pati turiu tą pajausti, jeigu man reikės šuniuko, aš ji priglausiu ir kai ateis laikas, aš paleisiu ją, bet tai turiu nuspęsti tik aš. Iš pradžių pykau ant tokių žmonių, kurie nebuvo mano vietoje, bet bando patarinėti, o po atėjo minčių, kad jie matyt nori man padėti, bet nežino kaip. Tai dabar tiesiog bandau nereaguoti, ne visada gaunasi. Pati savo rankomis padarau jai kompozicijas ant kapo ir puokštes iš gėlių, tas kažkiek ramina, planuoju lankyti floristų kursus. Pasidariau pirmą tatuiruotę (saulė) sau ant rankos matomoje vietoje, kad ji visada būtų šalia. Nusipirkau kelionę ir važiuosiu viena, niekada taip nedariau, bet reikia pabandyti, gal tai padės man, gal minčių atsiras. Būna kartais linksmesnių dienų, bandau prisiminti ją sveika ir laiminga, o ne prieš mirtį, kartas gaunasi. Bet kol kas užlipu 2 laiptais aukštyn, o nukrentu 3 žemyn. Visada pasikalbu su ja, paklausiu patarimo ir tas veikia (galite netikėti manimi), bet man veikia, ji man padeda priimti sprendimą, duoda patarimą. Aš tiesiog žinau, jaučiu ir tiek. Ir dar pabaigai – reikia gyventi čia ir dabar. Norit verkti-verkit, norit ką nors pasiųsti- taip ir padarykit, norit nutraukti toksinius santykius – nutraukit, tiesiog buk sąžiningi sau, nes rytoj viso šito gali niekam nereikėti. Nežinau kodėl parašiau savo mintys čia, matyt dėl to, kad negaliu iki šiol transliuoti garsiai kitiems, o gal ir nenoriu dar. Jeigu kas perskaitys, ačiū. Gal mano istorija bus kam nors naudinga, gal norės kas nors mano pagalbos, nežinau kokios, kokios nors...galėsiu – padėsiu. Ačiū.
Įdėjimo data: 2023-06-16 |
