Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
as palaidojau sūnų tik 4 men. praejo....padekit, patarkit kaip gyventi toliau...skausmas kuris drasko man sirdi yra nebepakeliamas...suslepiu jo nuotraukas, po kiek laiko vel iskabinu an sienu, o skausmas tik dideja. jam vos 28m ir jis nusizude pats del iki siol man nezinomu aplinkybiu...izoliatoriuje..ne jis nebuvo zmogzudys, plesikas ar pan....jis buvo ligonis. niekada sau neatleisiu kad nespejau padet. niekada nesiskunde buvo linksmas jaunuolis. Kaip susitaikyt nezinau...didziule depresija ir pasikartojantys panikos priepoliai mane lyg artina prie isprotejimo... jau 4men.gyvenu uzdengtom uzuolaidom ir uzrakintom durim, nieko nenoriu matyt. noreciau patarimo kaip zengti zingsni ir gyvent toliau...nes dabar jauciu kad po truputi mirstu...labai suprantu mamas netekusias savo vaiku....

Įdėjimo data: 2018-11-26


Rašyti komentarą



Kalta 2018-11-26
Labai užjaučiu. Pati panašiai gyvenu. Tik nuotraukų neslepiu. Jos visur aplink mane, su jomis kalbuosi ir miegu apsikabinus. Lankausi pas psichologą, mane supa geri, kantrūs ir supratingi žmonės, geriu raminamuosius, be migdomųjų nemiegu. Bet atitraukiau užuolaidas. Lipu per save. Einu į darbą, nors norėčiau užsidaryti su savo skausmu ir numirti. Rašau laiškus dukrai, kasdien jai sakau, kad ją labai myliu, kad ji visada buvo ir bus mano dukrytė, o aš esu jos mama ir niekas to santykio, to jausmo iš manęs neatims. Be galo jos pasiilgau ir labai noriu pas ją. Bet viskam ir visiems yra savo laikas, turbūt... Stiprybės Jums.

Mama 2018-11-27
Kažkaip laikykitės. Labai gerai suprantu Jus. Aš netekau dukrytės kai jai buvo, kai ir Jūsų sūnui - 28. Tik jai buvo liga. Kovojo stengėsi, bet liga buvo stipresnė už ją. Siaubingai sunku, nors praėjo jau trys metai. Ėjau pas gydytojus, gėriau vaistus, kuriuos paskyrė. Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Turiu sūnų, vien dėl jo turiu gyventi. Aš nuotraukų neslepiu. Aš ją matau, pasikalbu su ja. Pastatau prie jos angeliuką. Ji mūsų angelėlis. Kartais sapnuose aplanko.... Dažniausiai sapnuoju mažytę. Atidenkit langus, eikit pas pažįstamus, pas gimines, kažką darykit tik nebūkit viena. Gal net nereikia kalbėt apie vaiką, nes tai tik dar sunkiau. Stenkitės kažką kitką. O jei būna labai sunku - verkit, rėkit, tik nelaikykit to skausmo savyje (taip man patarė gydytoja, kuri mane suprato). Stiprybės Jums ir visoms mamoms.

ff 2018-11-30
Pradėkite nuo mažų žingsnelių. Eikite pasivaikščioti, daug vaikčiokite, nuvarykite save nuo kojų fiziškai. Skaitykite literatūrą apie gedėjimą, susipažinkite su emocijomis, kurios yra ir kurios bus. Tik neužsibūkite šioje būklėje, negailėkite savęs.

Mama 2018-12-02
As 8 mėn. kaip palaidojau sūnų, nusižude, 27 m., skausmas toks didelis, kad nežinau kaip susigyventi su tuo skausmu. Labai jus suprantu. Linkiu stiprybės, nes ką patarti nežinau.