Išgyvenimai

Įdėti naujus duomenis
Čia galite pasidalinti savo išgyvenimais po netekties.

 
 
Birželio 8 dieną, mano sūnus pasitraukė iš gyvenimo, jam buvo tik 25.... Niekada sau neatleisiu, kad nebuvau šalia, kad neapsaugojau jo. Myliu savo berniuką, ilgiuosi jo. Jis man buvo viskas....

Įdėjimo data: 2018-07-10


Rašyti komentarą



Atsiliepusio vardas nenurodytas 2018-07-13
Mes visos jaučiame kaltę. Aš ją nešioju jau penkis metus. Kažkaip susigyvenau su ja kaip ir su skausmu. Jei būtume nujautę, to juk nebūtų įvykę. Laikykitės...

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2018-07-17
Jolanta, dabar jums pats sunkiausias metas, kuris truks labai ilgai. Neužsidarykit. Raskit su kuo pasikalbėti. Tokių kaip mes tikrai labai daug, kaip bebūtų gaila ir baisu dėl to. Nereikia mums užuojautos, tik paprasčiausio supratimo. Aš visą laiką noriu kalbėti apie savo vaiką, tik kiti žmonės tos temos vengia. Stiprybės.

Jolanta 2018-07-13
Ačiū, jūs taip pat laikykitės, stiprybės....

Diana 2018-07-17
Stiprybės Jums...

Jolanta 2018-07-17
Aciu uz palaikyma, tai gali suprasti zmones, patys tai isgyvene. Su kiekviena diena skausmas ir ilgesys tik dideja....

Diana 2018-07-30
Laikykitės, stiprybės Jums, aš labai Jus suprantu kaip skauda, mano sūnus nusižudė prieš 5 mėn., 27 m.

Ingrida 2018-08-04
Rudenį bus 3 metai kaip nusižudė mano 18-metis sūnus. Kaip sakė vieno filmo heroje, vaikų mirtis mus uždaro i kalėjimą, iš kurio neištrūkstama... Puslapyje Artimiems. lt rasite informacijos apie savitarpio pagalbą. Stiprybės

Jolanta 2018-09-25
Aš vėl rašau, nežinau kaip nuslopintisavo skausmą. Jau greit bus keturi mėnesiai, kai tavęs nebėra. Keliuosi ir gulu su mintim apie tave sunau. Nežinau kaip gyventi toliau, kartais aplanko mintys, kad aš nebenoriu gyventi. Sako reikia ieškoti pagalbos, bet kur ji, mano sūnus jos irgi ieškoje,bet nerado,jei būtu profesionaliai suteikta pagalba, jis tikrai būtu gyvas. Aš turėčiau sūnų, mano anūkas turėtu tėtį. Dabar turim tik jo kapą ir didžiūlį skausmą.....

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2018-09-25
Dar tik 4 mėnesiai, tai dar tik kaip 4 dienos. Po tiek laiko aš vis dar nesuvokiau kas įvyko. Dabar jūs pykstat ant visų, man taip pat buvo. Ir save kaltinau, ir kitus. Dabar tik save. Ir ilgiuosi dukros be galo. O 5 metai praėjo. Ir dar tiek pats praeis, o visur ją matysiu. Laikykitės, būkit su artimais žmonėmis... Būkit su anūkėliu.

Jolanta 2018-09-27
Ačiū Jūms. Gaila, kad mes gyvenam tokioje šalyje, kur žmogaus gyvybė nieko verta. Po kiekvienos savižudybės, skelbia telefonų numerius, kur galima kreiptis pagalbos. Bet juk tos pagalbos niekas nesulaukia... Mano sūnus atsigulė i ligoninę,tikėdamasis, kad jam padės... Palaikė savaitę, gydytojai pasirodė, kad jis sveikas, kad be reikalo užima vietą. Paleido... jis tik grįžęs į namus, nusižudė. Nežinau, galbūt vaistų poveikis dar labiau pablogino jo būsena. Jis jautėsi blogai, ji negalėjo jo išleisti. Sako negalima žmogui linkėti blogo, bet aš jai linkiu...

Atsiliepusio vardas nenurodytas 2018-09-28
Nelinkėkit. Pyktis tik apsunkins jus, bet nepadės. Nors gal dabar jums ir lengviau. Aš iš pradžių ant visų pykau-ant savęs, ant tų, kurie buvo šalia ir nesustabdė, ant dievo. Per tuos metus pyktis išblėso, tik sunkumas. Pagalbos niekas nesuteikia, tai tiesa. Kai aš pati bandžiau užsiminti, kad nenoriu gyventi, visi tik pasimesdavo, numykdavo kažką. Kapsčiausi pati, nes turiu sūnų. :)